Livin’ On A Prayer

Mirtis – kaip būsena – neatrodė baisi, labiausiai ją gąsdino nežinomybę ir netvarka, kurios nepajėgs sukontroliuoti.

Kas ras jos vėstantį kūną? Gal, tai bus netikėta mirtis? Gal, net komiška, apie kurią net po kelių dešimtmečių žmonės kalbės tvardydami juoką? Gal, neapdairi, dėl kurios bus tiek pat nepatogu, kiek būti užtiktam masturbuojantis neužsirakinus durų?

  • O! Kas tave čia atgynė anksčiau laiko? – klaus seniai iškeliavę pažįstami.
  • Ai, taip šiaip, nieko rimta/… – bandys nusukti kalbą.
  • Tai papasakok, mes čia visi turim laiko, – neatstos.
  • Paslydau ant karvės šūdo…
  • Banalu, – nusivils mirę už tėvynę.

Kas liks po jos? Prisiminimai? Šlovė ir turtai? Neatsiimtos literatūrinės premijos? (Ne)išspausdintos knygos? Sudaužytos širdys? Vaikai, vaikaičiai ir proanūkiai? Tris dienas nemaitinta badu besikankinanti katė ir stirta neplautų indų, bei neatsakytas elektroninis laiškas?

Thank you for your prompt reply. Please amend to general maintenance and close as of opening time. Kind Regards,

Ar kas nors prisimins, kad per laidotuves ji pageidavo Jon Bon Jovi? Ar atsiras, kas uždės Livin’ On A Prayer? O gal, ji bus paskutinė persona paliksianti vieną labiausiai vykusių vakarėlių? … užsivers taurę raudono ir rūkydama išeis į tamsą niūniuodama Bed of Roses

  • Tūsinai nuo aštuoniasdešimt septintų iki du tūkstančiai septyniasdešimt devintų?! – Klaus išsiskirstę prieš dvyliktą, – Pagarba.

Neblogai, tikrai geriau nei prisikelti po trijų dienų ir suprasti, kad visą tą laiką išsekę giminės ir artimieji lydėjo raudom, vis pasistiprindami sumuštinukais ir degtine kambarėlyje šalia šarvojimo salės.

  • Ko aš prašiau?
  • Neraudot.
  • Ką jūs padarėt?
  • Paraudojom mažumėlę.
  • Tris dienas.
  • Bet ne visą laiką.
  • Dabar visi mane prisimins, kaip nespalvotą nuotrauką, su juodu kaspinu dešiniame rėmelio kampe. Turėsiu vaidentis bent porą metų, kol visi pamirš šitą nesąmonę.
  • O suknelę ar gražią išrinkom?
  • … – face palm.

O, jei nieks neraudos, jei nieks neateis? Jei nesurinks lėšų karstui ir įmes į duobę ar paleis į upę, jei balzamuos? Gal, pavers pelenu ir atiduos vėjui?

O kas bus po to? Ar bus? Ar viskas išnyks, nes viskas, kas buvo prieš tai – tik kūrinys ribotos vaizduotės?

Ir, ar viskas prasidės iš naujo? Ar turėsime pasirinkimą vėl grįžti? Pavidalu žmogaus, žvėries, augalo ar daikto?

Apdulkėjusios stalinės lempos ant vienišo pagyvenusio poeto stalo.

Ar galėsim vėl mylėti(s)?

Šį kartą atvira širdim, be baimės, aistringai ir godžiai.

Taip pat, kaip gyventi.

… nes būsim išmokę, ką reiškia –

Pabaiga.

Advertisements
%d bloggers like this: