Tango

Paris, France (2018)

Kartais žvelgiu į viengungiškus metus su nostalgija: vienatvė skatino mane ieškoti.

Jei ir pasiklysdavau gyvenimo kelyje, šviesos link visada išvesdavo tikslas surasti Jį.

Jame tilpo visa: ko ilgėjausi ir ko trūko. Jis buvo toji prarastoji pusė, dalis manęs, kurios dar neteko pažinti.

Kiek kartų maniau, kad pagaliau būsiu Jį suradusi, kiek kartų apsipažinau ir klydau manydama, kad mano antroji pusė – protiškai atsilikęs nevykėlis laimės ieškantis kitų moterų tarpukojyje.

–              Žinai, nebeįdomu, – pasidaviau, – gali nors ir nuogi šliaužioti aplink kojas reikalaudami dėmesio ir melsdami palaižyti. Neberūpi, visą laiką tas pats.

Ir kažkur, šio sakinio viduryje, pabrėžiant ė žodyje dėmesys, manyje įvyko lūžis: santykiai iš medžioklės virto komandiniu darbu pagrįstu pagarba vienas kitam ir kompromisais. Šiame procese nugeso neracionalus jaudulys, kuris buvo degalai kūrybinei energijai, tačiau atsirado komfortabilus jaukumas ir vidinė ramybė, o ilgainiui grįžo ir mūzos: brandesnės, labiau susifokusavusios į kokybę, o ne į cheap thrills.

Kartais ilgiuosi tos nežinomybės, kuri suteikdavo santykiams mistikos ir išradingumo bandant vienas kitą sužavėti, kuri trukdavo kelias savaites ar mėnesius, o jai išblėsus, pradingdavo ir susidomėjimas, tada prasidėdavo atsisveikinimas, kuris kaip ir ruduo buvo melancholiškas grįžčiojimas atgal į svaiginančią, tačiau pasibaigusią vasarą.

Suprantu, kad ilgesys – teorinis, dar vienas būdas pasikankinti, nes ir vėl siekti nepasiekiamo neturėčiau jėgų. Dažniausiai pavargstu besiklausydama apie vis dar ieškančių pakylimus ir nuopuolius.

Ir dabar viskas dešimt kartų intensyviau, nieks nebeturi laiko pasikliauti atsitiktinumu, visi naudojasi programėlėmis.

  • My life is like a continues loop of Sex & the City episode, – skundžiasi draugė iš Olandijos, – I go on a date, first box – tick, second box – tick, I begin to relax and then: bam!

Jai trisdešimt, kartais, per savaitę, ji nueina į septynis dead end pasimatymus.

Fainas, bet religingas, fainas, bet negeria, nes musulmonas, fainas, bet pareiškė, kad nenori turėti vaikų, nefainas, apsauginis, kurio mentalitetas, kaip Barbie: besidulkinant reikia uždengti burną, kad nebešnekėtų. Jam tai, beje, žiauriai seksualu. Išsiskyręs vyras su vaiku arba šviežiai paliktas, kuris, po kelių pasimatymų, dažniausiai sugrįžta pas buvusią, arba, kai things start to get serious.

Moterys santykių rimtumą įteisina įsipareigodamos ilgalaikei kontracepcijai, taip žadėdamos malonumą ir parodydamos, jog yra linkusios siekti to pačio tikslo (šiuo atveju – nepastoti). Vyrai patenkinti, retas, kuris iš tiesų ieško įsipareigojimų.

Poelgio paradoksas: hormonai taip sujaukia smegenis, kad moterys nedelsdamos prabyla apie santykių rimtumą ir panorsta išsiaiškinti: kur visa tai veda? Vyrams tai – raudona vėliava, degantis miškas, jie nedelsdami pradeda trauktis palikdami moteris isterijoje.

  • Pastebėjau, kad pradėjusios naudoti kontracepciją, moterys tampa needy bitches ir (arba) praranda sexual drive, – perspėjau draugę.

Nepraėjus nė savaitei radau ją plūduriuojančią išsiskyrimo ašarų ežere. Prireikė ne vieno butelio vyno, nesuskaičiuojamų pakelių cigarečių, atostogų Côte d’Azur ir pusė parduotuvės naujų skarmalų, kol ji vėl atsistojo ant kojų.

Anądien, vaikščiojant po sendaikčių turgų ir besiklausant jos pastarųjų dienų panoramos, neapsikentusi paklausiau:

  • So tell me, what is it you are looking for?
  • What do you mean? – pasimetė, nes jau buvo pradėjusi trečią ratą pasakodama, apie buvusį ir visus esamus, kuriais stengiasi jį pamiršti.
  • I am getting confused, if you’re after relationship or casual rendez-vous? – nes vieną dieną ji verkia, kad nusibodo paviršutiniški susitikimai, o kitą – pasakoja, kaip pasimatymui nuėjus į tualetą, vos nepaliko jo dėl kito, anot jos, daug patrauklesnio ir įdomesnio vyro. Jau nustojau registruoti vardus, tačiau padėti vis dar noriu, nors nujaučiu, kad iš tiesų, reikia tik klausytis.
  • I enjoy dating people and hope that in the process I will meet someone that I like.

Tikiuosi ir aš, tikiuosi, kad visi anksčiau ar vėliau suras tą žmogų, kuris atskleis visas geriausias jų savybes ir neprišiks į dūšią, su kuriuo bus jauku patylėti ir nesunku susikalbėti be žodžių.

Tačiau su metais darsoi vis kebliau, tampame sustabarėję ir nelankstūs kito atžvilgiu, retas, kuris yra linkęs pasikeisti vedinas meilės, dažniausiai keičiamės iš nevilties. Vienu ar kitu atveju jaučiamės išdavę save, tas kitas, regis, tarsi prasiskolinęs ir mes laukiame, kol grąžins pinigus, kada pagaliau galėsime pagyventi.

Kaip nepaklysti, kai visi apink tuokiasi, susilaukia vaiko, pasiima ar net baigia išsimokėti būsto paskolą? Kaip nesusipainioti, kai darbe už nugaros išgirsti, regis, išsilavinusių moterų pokalbį:

  • <…> sukausi virtuvėje visą vakarą ir galvojau, kad būčiau puiki žmoną.
  • Tai kada tekėsi? – subobėja per sekundę.
  • Per daug darbo, – suka uodegą, nori, bet maivosi, – net potencialaus vyro neturiu, tiesa, yra toks gražuolis, kuriam vadovauju, bet, gal neprofesionalu?
  • Kodėl? Verta pabandyti, – drąsina kita bendradarbė, kuriai taip pat per trisdešimt ir, kuri, sprendžiant iš tono, galvoja, kad nebėra, ką prarasti.
  • Neneigsiu, sunku atsispirti, – sukrizena, kaip mokinukė.

Klausausi ir svarstau, kada visgi tinkamas metas nustoti kalbėti apie bernus ir pradėti planuoti santykius, kaip susiplanavome gyvenimą? Ir kodėl mums reikia vyro(-ų), kad suvoktume savo vertę? Nepasitikėjimas traukia nepasitikėjimą, ir tada stebimės: kodėl taip nesiseka?

Ar, kaip tik sekasi? Jei žiūrėsime ne į santykių kokybę, bet į kiekybę?

Kažkada ir mano santykiai tęsdavosi ne ilgiau nei tris mėnesius, nes gebėjau susitvarkyti tik su pradžiomis, kai viskas vibruodavo nuo seksualinės energijos, spalvos regėjosi ryškensės ir pojūčiai aštresni, kaip ant rūgšties.

Pasirodo ir po to nėra taip blogai, svarbu iškęsti atoslūgį, periodą, kai reality kicks in, kai prasideda klausimai. Svarbu duoti vienas kitam erdvės ir laiko, sukurti patogią tuštumą, kurioje netrukdomi išlauktume atsakymo.

Advertisements
%d bloggers like this: