… kaip buvo gera, kaip buvo faina

Perdegiau. Buvau įsitikinusi, kad galiu žongliruoti informacija: pagauti, perfiltruoti, pasilikti, kas reikalinga, naudinga ir išganinga, sviesti į orą, pagauti, perfiltruoti, pasilikti, kas reikalinga ir naudinga, sviesti į orą, pagauti, pasilikti, kas reikalinga, sviesti į orą, pagauti, pasilikti, o kas reikalinga?

  • Ei, kas žino? Kas nors? Blet, nemėtykit, gi, matot, kad nespėju gaudyti! Tai, ties kuo dabar susitelkti, prezidento Trump penkiasdešimt oranžinių atspalvių, tai, kad jis kelis metus strategiškai žaidžia žmonių jausmais grasindamas atsiriboti nuo Meksikos siena ar I really don‘t care do you? Ir, tai ką apie tokį išsišokimą mãno vienas bilijonas aktyvių Instagram vartotojų? Kas? Senos naujienos? Nebereikalinga informacija? Bet, jei nežinosiu šito ar suprasiu tolimesnius pranešimus? Ar galėsiu pakomentuoti? Ar pavyks atpasakoti viską savo žodžiais pasidalinant prasmingomis įžvalgomis, kad prieš tai buvusi tiesiog informacija taptų istorijos dalis? Pra-šiau nebemėtyti, aš dar tik birželyje…

Sako, jei manęs nėra socialinėje medijoje, manęs apsikritai nėra. Bet nieks, nesupranta, kad realiai, manęs niekada ir nebuvo. Užaugau galvodama, kad neegzistuoju. Toks auklėjimo modelis buvo prie širdies: kol nesimaišydavau po kojomis, galėdavau užsiimti kuo tik noriu. Tiesa, kartais tekdavo staiga atsirasti, kaip pasakoje, pamojus burtų lazdele, įgaudavau kūną ir turėdavau sėdėti močiučių gimtadieniuose, tėvų draugų vakarėliuose, kartais vestuvėse, dar rečiau laidotuvėse. Tokiomis progomis nenorėdavau nieko kaip tik tapti kokio nors daikto dalimi: susilieti su siena, kėdės atlošu, ištirpus susigerti į raštuotą kilimą ir pan. Prisijungti prie musės palubėje ir stebėti viską iš viršaus, klausytis, kol pabostų, tada prišikt į burokėlių mišrainę su majonezu ir dingti į visas keturias puses.

Niekam nerūpėdavo, ką galvoju ir ar turiu, ką pasakyti. Tėvams buvau užduotis, aplinkiniams oikokiagražiaukštamergaitė and that was fine with me, nes viskas, kas neišsakyta įgaudavo kur kas stebuklingesnę formą nei neišjausti bedvasiai žodžiai, viskas, kas neišsakyta virsdavo eilėraščiais, piešiniais tapytais akvarele, plastilino skulptūromis, muzikos garsais, viskas, kas neišsakyta visada būdavo išgirsta ir priimta atvira širdimi, nes procese nebelikdavo triukšmo, procese nutildavo mėgstanti pasisakyti savimeilė, procese išsigrynindavo mintys ir viduje tapdavo šviesiau.

Nuo tos dienos, kai gimiau, kaip savarankiškas žmogus, viduje pasikartojanti paskutiniojo teismo diena. Ir man taip ilgu išsvajotosios Itakės. Kartais, pagavusi moderniojo amžiaus pagreitį pamirštu, kad noriu į ją grįžti, tada viduje įsišėlsta vėjo sūkurys, šluoja viską, kas pasitaiko kelyje: vienkiemius ir kaimus, medines trobeles, traktorius, vištas ir karves, rauna medžius… susitapatinu su viesulo vidumi, tampu chaotiška tuštuma, kol viskas pasibaigia varlių lietumi.

Po to seka ramybė: perrinkinėju vertybes, kaip sugriauto vienkiemio nuolaužas, ir svarstau, kaip reiks toliau gyventi. Jautriausia šiame paveiksle vieno žmogaus prieš visą pasaulį trapumas. Nes patrauklūs visiems esame tol, kol žvilga šviesose žvilgsnius traukiantys kostiumai, kol skamba muzika ir nesibaigia šampanas (o toji, kuriai visas šis vakarėlis taip ir nepasirodo). Iš vienišumo visa tai… Transliuojame viską, kas neišsakyta, per primestas formas ir nekantriai laukiame patvirtinimo.

Pradžioje nedrąsiai pasakodavo Facebook‘ui, kokios mintys kirba jų galvose, tada pradėjo dalintis žinių reikalaujančiais, vėliau ir provokuojančiais pasisakymais, pasinerdami į virtualias diskusijas, like‘ais, kaip diplomas matuodami išprusimą. Mažiau apsiskaitę, arba tie, kurie ir apsiskaitę, ir gerai gyvenantys, puolė visus kviesti į svečius ir varginti lankytojus fotoalbumais, kuriuose krikštynos, vestuvės, ir kiti šeimos susibūrimai, pergalės maratonuose, prisiminimai iš atostogų, gal ne tokios reikšmingos, bet išryškintos nuotraukos iš vakarėlių, pirmųjų metuose pasisėdėjimų parke ir užfiksuotas vasaros pradžią žymintis kojų įmerkimas į dar nespėjusį įšilti prūdą.

Neįpusėjus albumo, tarsi patiems būtų pabodę, jie įjungia filmuotą medžiagą, kad stimuliuojamos būtų ne tik akys, bet ir ausys ir, kad tikrai pajustume: kaip buvo gera, kaip buvo faina. Ir net nepavaišinę arbata jie, jau vedasi į darbo kambarį pakeliui pasakodami, kad pradėjo nuo nulio, kad niekas jais netikėjo, o dabar, jie gali dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio, klausia: netiki? Ir išsitraukę išmanųjį telefoną, ieško tos geriausios nuotraukos iš viešnagės Vietname, tarp kurių svečias netyčia pamato ir šeimininko part time lover nuogą pimpalą.

  • Žmonos Instagrame tikrai bus, – nuramina.

Tokiomis progomis nenoriu nieko kaip tik tapti kokio nors daikto dalimi: susilieti su siena, kėdės atlošu, ištirpus susigerti į raštuotą kilimą ir pan. Prisijungti prie musės palubėje ir stebėti viską iš viršaus, klausytis, kol pabostų, tada prišikt į burokėlių mišrainę su majonezu ir dingti į visas keturias puses.

Advertisements
%d bloggers like this: