Dieve, Saugok Karalienę: Primestas Vyriškumas

Prieš mėnesį radau praleistą brolio skambutį. Kai skambina artimieji, pirmoji mintis visad būna – kaukiančios sirenos, kaip per perspėjimo sistemos patikrinimą. 

– <…> Vaikystės simpatija pasikorė.

– Kas ta vaikystės simpatija? – prisėdau.

– Su kuo per Velykas prie šaldytų vištų kalbėjai?

– Rimtai?!

– Pagalvok apie jį, girdėjau, kad sielai – lengviau.

Baigus pokalbį uždegiau žvakę, mažumėlę pasėdėjau tyloje ir pajutau stiprų norą sukalbėti maldą už amžiną atilsį vaikystės simpatijos sielą, už jo tris vaikus, jo moterį, jo motiną ir tėvą. Susimąsčiau, kas paskatino tokiam žingsniui, bandžiau įsivaizduoti jį prieš priimant šį sprendimą, kokios mintys sukosi galvoje? Po to bandžiau prisiminti mūsų trumpą pokalbį, spėliojau ar tuo metu jis jau žinojo, kad taip pasielgs? Girdėjau kaimynus tyliai šnabždantis tarpusavy: savanaudis.

Po kelių dienų parašiau broliui, pasakiau, kad jis šaunuolis ir, kad nesuprantu, kaip viską spėja ir atlaiko: atsakingos pareigos darbe, kurios atima tikrai daugiau nei keturiasdešimt valandų per savaitę, komandiruotės, paskolos, kraustymaisi, remontas, besilaukianti jau sunkiai paeinanti žmona ir jos sunkiai pakeliami hormonų cunamiai, o kur dar tėvai?

Anądien Market Cafe gurkšnojome vyną su amerikiečiu gay boyfriend ir lietuvių inteligentijos atstove, gracinga moterimi, vyrų svajone. Dalinausi kontempliacijomis apie naują įrašą, pasakojau, kad parašiusi apie moteris supratau, kad per mažai šnekame apie vyrus. Nusprendėme, kad tikrai per retai įsiklausome, o per antrosios bangos feminisčių triukšmą, atrodo, kad jų visai nebesigirdi.

– Jei būčiau šių dienų vyras, jaučiu atsitraukčiau ir sakyčiau: moterys, rimtai, pasiimkit viską, aš nebegaliu, – pasidalino įžvalgomis svaja.

– Marija, you need an American boyfriend, they are so in touch with their feelings.

– Are they? – patraukiau per dantį, tarsi norėdama pasakyti, kad nebent todėl, kad visi turi po psichologą.

– They are, – patvirtino amerikietis.

Ir tikrai, visi lietuviai vyrai, su kuriais turėjau artimesnį santykį, nesugebėdavo atremti, kiek stipresnės emocijos. Nežinau, tai gali būti tik mano nevykusi patirtis, tačiau kartais manau, kad kaip kiekvienoje moteryje galima atrasti Sovietų Sąjungos supermoters savybių, taip ir kiekviename vyre yra po Vladimirą, kuris baigė proftechninę, atitarnavo kariuomenėje, ragavo odekolono Troinoi, gali vienu ypu išmaukti stiklinę degtinės, neatsikvėpęs padaryti penkiasdešimt atsispaudimų, iš rūsio atridenti  bačką alaus ir jau kiek uždusęs paimti moterį taip, kad kitą rytą parimusi ant pašto dėžučių, ji apie tai pasakotų visoms kaimynėms. Tiek darbų bedarant ir dar su polėkiu, šnekom apie jausmus laiko nebelieka.

– Rašysiu apie vyrus, – pasakojau perspektyviam draugui su kuriuo susitikome vienam gėrimui pub‘e The Ten Bells, netoli the City, ten kur jis dirba.

– Kodėl? – gurkšnodamas gin & tonic nesuprato jis.

– Rašiau apie moteris, dabar jaučiuosi skolinga. Plius, vyrų savižudybių skaičius didesnis. Visuomenė turi perkreiptą viziją apie vyro rolę ir besiaiškinant moters, kaip žmogaus statusą, vyrai buvo nustumti į foną.

– Gal, tai aktualu tik Lietuvoje? – nenorėjo sutikti.

Kalbėjomės, gal prieš du mėnesius: rašyti apie vyrus, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, ne taip jau ir lengva. O prieš kelias savaites autobusų stotelėse pasirodė socialinė reklama #mandictionary, patvirtinanti, kad aktualu ne tik Lietuvoje.

Pirmą kartą, kad šiandieninėje visuomenėje sunku yra ne tik moterims supratau kalbėdamasi su Laura. Kol blaškiausi po Europą, ši moteris keliavo per save. Kai susitikome, ji jau aiškiai suprato apie ką mes, o aš vis dar buvau pasiklydusi.

We should all be feminists, – cituodama Chimamanda Ngozi Adichie informavo.

O vėliau atsiuntė ir pačią knygą, veikiausiai pastebėjo, kad neįsikirtau. Perskaičiusi norėjau skleisti Chimamandos žodį visiems, nes supratau, kad feminizmas, tai – moterų ir vyrų dialogas, penkių metų krizė, kada susėdame prie puodelio kavos ir civilizuotai pasikalbame, prisimename, kas buvo gera, kas – bloga, išsiaiškiname, kas neveikia, pasidaliname jausenomis, galų gale, ateities vizijomis ir keliaujame toliau; feminizmas yra evoliucija.

Parašiau Lietuvos leidykloms siūlydamasi išversti knygą, tačiau sulaukiau tik lakoniško ne su pastaba, kad tiems, kurie domisi šia tema, medžiaga prieinama anglų kalba internete.

Bukapročiai, ne kitaip. Akivaizdu, kad tie, kurie domisi, moka angliškai, nes tie, kurie domisi yra naujoji karta, kuri daugiau ar mažiau inicijavo antrąją feminizmo bangą ir aktyviai prisideda prie sklaidos. Versti tokius tekstus į lietuvių kalbą reikia, kad paskaitytų tie, kurie nemoka angliškai, kurie nesinaudoja kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu ir gyvena paprastus gyvenimus, kuriuose devyniasdešimt procentų pokalbių sukasi apie buitį. Tokiuose pokalbiuose nėra vietos pamąstymas, kad vis dar auginame berniukus, kurie ateityje vengtų baimės, kurie gėdytųsi silpnumo, pažeidžiamumo, mokome juos apsimetinėti ir niekada neparodyti tikrųjų jausmų, nes yra vyrai.

O tada tie vyrai pasikaria, prisigėrę trenkiasi į medį, užkliudydami ir sumaitodami kitų žmonių gyvenimus, nusiskandina, jei ne upėje, tai butelyje, ištvermingesni išgyvena, kai kurie net nesupratę, kad kažkas ne taip, tačiau kenčia kiti, dažniausiai artimieji, nes turi taikstytis su grubumu ir įžūliu elgesiu, kas yra ne kas kita, kaip būdas atsikratyti užgniaužtų emocijų.

Grayson Perry dar žinomas vardu Claire, dėl savo pomėgio persirengti moterimi, sukūrė kelias serijas, kuriose jis tyrinėja vyriškumo sąvoką. Pirmojoje serijoje jis lankosi viename iš gūdžių šiaurės rytų Anglijos miestelių, kuriame analizuoja kas tūno už metalinio narvo kovotojų fasado. Ir spėkit, kas slepiasi už smurto, agresijos, medžioklės – maži berniukai, kurie tekini bėga nuo savo problemų į narvą. Šiame kontekste ir tiesiogine prasme. Pats aršiausias iš kalbintų vyrų, net nenutuokė, kad yra liūdnas, tik Grayson‘ui uždavus kelis prasmingesnius klausimus adresuotus į vyro emocijas, jis apsiverkė. Verkė kiek nusisukęs nuo išpažintį fiksuojančios kameros, su palengvėjimu, tarsi nusiridenęs akmenį nuo krūtinės. O kitas prisipažino, kad neregėjo verkiančio vyro iki, kol sulaukė keturiasdešimties.

Pati neregėjau verkiančio vyro iki kol sulaukiau šešiolikos. Tais metais nuo alkoholizmo mirė mano dėdė, sustojo širdis. Tą dieną verkė mano tėvas. Didelis vyras, iš stuomens ir iš liemens, stebėjau jį net pražiota burna, negalėjau patikėti, kol pati nepravirkau sujaudinta akimirkos trapumo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, o ir tęsėsi, kelias sekundes, kad net prisiminusi, kartais pasvarstau ar tikrai taip buvo?

Kitoje serijoje Perry lankosi kalėjime, ten jis susipažįsta su pasiklydusiu paaugliu, kuris yra įsitikinęs, kad jo, kaip vyro vaidmuo yra apginti savo šeimą ir moteris. O paklaustas, kodėl ir ar tai visgi, jo manymu, nėra tvarkos sergėtojų  darbas, berniukas pradeda mikčioti, išsiduodamas, kad augo aplinkoje, kurioje vyrai užsitarnauja pagarbą tik parodę, ką gali, o tas ką gali menininko žodžiais: I got a big cock and I command this street corner.

Ir vėl, falo kultas. Ir tikrai, gal nėra, ko gailėti, kai Rio de Janeiro‘e šešiolikmetę apsvaigina ir išprievartauja trisdešimt vyrų. All men are rapists, must die išsiaiškinau į Google paiešką įvedusi žodžių junginį all men. Visi baisisi, baisiuosi ir aš, kartais perskaičiusi tokius straipsnius apsikamšau patalais ir įsijungiu make me feel good filmą. Natūralu, elgiuosi, kaip dauguma, kurie pasibaisi, pasidalina, kaip baisisi, o tada vėl užsisuka rutinoje ir niekas nesikeičia. Nieks neklausia, kodėl jie taip pasielgė? O gal ir klausia, koks socialinių mokslų studentas, savo trečio kurso rašto darbe, kurio niekas neskaito? O vertėtų, visiems vertėtų paklausti kodėl, nes grupinis išprievartavimas yra tik vienas iš pavyzdžių, tokie išprievartavimai  mažesnėje skalėje vyksta veikiausiai kas trečioje šeimoje. Statistiką išsigalvoju, tačiau manau, kad kiekvienam yra tekę susidurti su įžeidžiu komentaru, kiekvienas buvo aprėktas be priežasties, kažkas nepelnytai gavo į snukį, kažkas patyrė moralinį smurtą darbe ir pan.

Kovotojų narvo, bei nusikaltėlių situacijos kalba pačios už save, kiek sudėtingiau įžvelgti vyriškumo sąvokos karikatūrą sąlyginai civilizuotame nuo devynių iki penkių pasaulyje. Trečioje All Man serijoje filmavimo komanda persikelia į jau minėtą The City, pastatytą iš glass cocks. Sklando gandai, kad bankininkai ten dirba po aštuoniolika valandų per parą ir gyvybines funkcijas palaiko kokainu. Ir kam visa tai? Iš baimės prarasti statusą. Ir ten, tos pačios medžioklės ir išgyvenimo taisyklės. Vienas iš epizodo herojų racionalus vyras, pasitikintis savimi, ramus, kantrus, nešališkas, geriausiai prisitaikantis mechanizmas. Jis tikina, kad agresija, kuri seniau buvo reikalinga dirbant finansų sektoriuje – nebereikalinga. Jis užsiima power yoga, laikosi pasiniko, investuoja laiką į savo dvasinį pasaulį. Jis – padėties šeimininkas. The beast is still lurking – but very well behaved, – pastebi laidos vedėjas.

Mokslininkai ištyrė, kad vyrai skiriasi nuo moterų, o tiksliau skiriasi mūsų smegenys ir, kaip reaguojame į dalykus. Moterų dešinysis ir kairysis pusrutuliai sutaria labiau ir komunikacija tarp jų – geresnė, o štai vyrų smegenyse procesai kur kas aiškesni, dešinysis pusrutulis atsakingas už emocijas dirba sau ir kairysis linkęs nesikišti. Bet tai nereiškia, kad vyrai apskritai neturi emocinio intelekto. Turi ir sureaguoja kartais daug jautriau nei moterys, nes mums, kad tik pašnekėti, kad tik pasidalinti, vieną dieną pasaulio pabaiga, kitą jau nebeprisimename, kad apskritai rūpėjo, nes kaip diena – taip naujiena, ir tų emocijų nors vežimu vežk. O, jei užgaunamas vyras, jis tą emociją ilgai nešios su savimi, gal net niekada nepamirš?

Daug laiko praleidžiu su vyriškosios lyties draugais, vien todėl, kad moterys susuko lizdus ir vis rečiau atrandame bendrą kalbą. O, gal ir todėl, kad vyrai išklauso? Nebaigia sakinio už mane ir devynis kartus iš dešimties suranda racionalų problemos sprendimą? Visi jie nepriklausomai nuo tautybės yra išsilavinę ir mandagūs, nesikeikia ir kartais net sudrausmina mane. Jie dirba darbus, turi daug minčių, skaniai gamina maistą, turi įdomių pomėgių, retai skundžiasi, beveik visi – susifokusavę į tikslą. Ir visi jie myli, dažnai nelaimingai ir mes kalbamės apie jausmus, analizuojame emocijas ir tokiomis akimirkomis nuo mano veido nedingsta šiek tiek kvailoka susižavėjimo šypsena, nes viduje pasidaro šilta, kai suprantu, kad iš tiesų, kad ir kokie skirtingi esame nepaprastai panašūs.

Kartais užtenka tik įsiklausyti.