Rytą pakilo laimė ir nutūpė ant medžio… ir stebėjom viena kitą per pravirą langą rudenio vėjui ant rankų nešant merdėjančius lapus.

Written by Marija Djačenko

Rašau. Kartais. Retai. Visada apie tai, kas man rūpi, dažniausiai - apie tai, ko nesuprantu. Ir tik įkvėpta mūzos. Tie, kurie sako, kad mūzos laukti – neverta, rašo už pinigus. O, tai jau – darbas.