Didvyris

Pastebėjau, kad dauguma lietuvių vyrų yra džentelmenai per prievartą. Patys jie, gal nesusimąstytų užleisti vietos ar panešėti tašę, bet kažkas stipresnio už juos sako: reikia
Manau, tai – motinos balsas, tas pats, kuris nuo vaikystės kartojo: nusiplauk rankas, nespjaudyk į cukrų ar pavalgei? Pasikeisk kojines! Rūkei? Papūsk. 
Ištuštėjusiame lėktuve stoviu aš ir jis, mano tašę su vytintomis dešromis užstoja jo kuprinė su cigaretėmis. Žiūrim vienas į kitą apduję nuo slėgio kaitos, nusišypsau: ana ta, mano. Jis nežymiai užverčia akis ir vietoj to, kad tiesiog pasiimtų savo kuprinę leisdamas man pasiekti tas nelemtas dešras – nukelia mano tašę. Ačiū, – sakau pakertėta gesto. Jis pasiima kuprinę ir be jokios mimikos veide nutęsia: prrraašooom
Tai, tarsi aš pati tos tašės nesusikroviau, neatnešiau į lėktuvą, neužkėliau ir vėliau netempsiu per visą Londoną iki darbo ir tada namo.