Geradarė

Pirmas rytas tėviškėje. Vilnius bunda. Šviežia akim stebiu ar keičiantis miestui, keičiasi ir žmonių mentalitetas. 
Pirma perėja, užsidega žalia, du automobiliai pravažiuoja ne tik, kad nesustodami, bet dar ir pagreitina. 
Minusas. 
Kioskelyje tetos paklausiu ar vis dar galima įsigyti bilietėlį? Ji nuoširdžiai paaiškina: nenenene, tik autobuse, ir pasmulkina €5 nesiūlydama nusipirkti Tupla šokoladuko ar dar kokio niekam nereikalingo niekalo. 
Pliusas.
Įlipu į (tarkim) sausakimšą troleibusą ir paprašau bilietėlio tuo pat metu bandau smoothly prasisukti siaurame praėjime su savo penkiomis už mane pačią didesnėmis tašėmis ir per milisekundę pražiopsau momentą, kai vairuotojas padeda bilietėlį į kišenėlę ir stumteli manęs link. Bilietą paímkit! – primena vairuotojas.
Nei pliusas, nei minusas, dirba darbą, penktadienio rytas. 
Vis dar stoviu troleibuse ir ant posūkių tašių kampais baksnoju senjorus. Jie kerta atgal ir burba nepatenkinti. Suprantu, menkas malonumas, tad pasiaiškinu: nėra vietos, atsiprašau
Minusas man. 
Tada kažkas išlipa atlaisvindamas (?) vietą ir aš pradedu tvarkyti reikalus: kumšteliu močiutę, pabudinu ją ir sakau: sėskit. Sėdi patenkinta, šypsosi. Pamatau po kojomis pirštines, primetu, kad tos pačios damos, liepiu jaunuoliui pakelti, pati kiek palinkdama priekin, tarsi rodydama iniciatyvą. Jis pakelia, paduoda man. Laikau tas pavargusias alyvų spalvos pirštines ir klausiu bobulės: Jūsų? Ji purto galvą. Ne Jūsų?! – nustembu ir pradedu siulyti visiems aplinkiniams. Visi atsisako, pastoviu sekundėlę ir pametu pirštines ant pakylėlės. Fe, – sakau. Jaunuolis užverčia akis, tarsi sakydamas: oi, bleeet… geradarė. Ir aš suprantu, kad tame (atseit) sausakimšame troleibuse – sąstingis, mirtina tyla ir žiūri į mane visi, kaip į monospektaklį. 
Toliau – būnu savo vietoj.