Lietuviškas žodis

Vakar galvojau apie lietuviškų knygų leidybos situaciją. Svarsčiau, jei vėl draustų lietuvišką spaudą ir raidyną, ar sutikčiau būti knygnešiu ir dėl kurių knygų būtų verta pasiaukoti?

Situacija primena „batų alėją“, tuos metus, kai Kauno Laisvės Alėjoje kas antros durys vedė į batų parduotuvę (šiuo metu į kepyklėlę). Ir tikrai, knygą gali parašyti bet kas, tik galėtų jų visų neleisti. Išleidžia ir tada visiems gėda, sakau, nes tikrai žinojau, kad man gėda, gėda ir rašytojui, kuris pats savo knygą Goodreads vertina tik trejomis žvaigždutėmis. Niekur nebegirdėti Lietuvos Rašytojų Sąjungos (ar bent apie ją), galėtų sublizgėti kokybiškomis knygomis rašytojų, kurie perėjo bent kažkokį facecontrol‘ą, kurie išleido tris knygas, buvo įvertinti kritikų ir drebėjo prieš seną vilkų komisiją pasakodami apie Brazdžionį, Baranauską, tautų plėšomą Mickevičių, gerbiamą Žemaitę ir Salomėją Nerį. 

Populiarioji psichologija, stiliaus patarimai, kulinarinės knygos, knygos apie keliones ir emigrantų bei politikų dienoraščiai. The blind leading the blind.

Gal knyga turi pagulėti lentynoje, surinkti laiko dulkes, kad įgautų vertę… skaitau Eugenijų Ališanką ir norisi į Instagram story sukelti visus du šimtus vienuolika knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ puslapius.