Meilė sau

O Jums būna, kai jaučiat, kad kažkas ne taip, bet nesigauna suformuluoti, kas? Atseit, kaip ir gerai viskas, bet kažkas ne taip, nors skradžiai. 
Pamažu pradedu formuluoti. Pavyzdžiui anądien besilaukiančiai draugei sakiau, kad nenoriu būti NORMALI. Tas stengimasis būti NORMALIAI sumovė man kokius penkiolika gyvenimo metų ir kokius tris santykius. 
O šiandien lifte, kai bendradarbė net įsitempusi stovėjo prie durų, pasiruošusi startui tiesiąja namo, man nušvito, kad neturiu niekur skubėti ir, kad pastaruosius penkis metus, kai visi pradėjo kurti šeimas, aš, tarsi sukūriau savąją, kurioje sutilpo visos draugių ir draugų antrosios pusės, jų vaikai, paskolos ir remontai. 
Ir per tuos rūpesčius pamiršau, kad vis dar esu savo dvidešimtuosiuose ir, kad vienas maloniausių užsiėmimų, man valandą stovėti prie veidrodžio ir, kad drabužiai, tai menas ir, kad galiu kurti save kasdien iš naujo. Man nereikia niekam virti valgyti, nereikia nieko pasiimti iš darželio, nereikia nieko užmigdyti, galiu tris paras negrįžti į namus ir niekas nepasikeis. Naktimis aš išsimiegu, savaitgaliais vartausi lovoje, galiu valandą dažytis, nusiprausti, arba pasidažyti ir niekur neišeiti, apsukti ratą aplink namus, pasidaryti selfie ir parašyti apie tai post‘ą. Ir man kartais dėl to labai gėda, bet ne šiandien. 
Tai ne kritika, whatever works, bet neseniai supratau, kad this is the way it works for me.
Sako: Life is a story, make yours a bestseller. 
O čia aš, bestsell‘inu: