Menas, kuris jaudina

Šiandien Paryžiuje, Atelier des Lumieres parodoje sužinojau, kad Gustav Klimt tapydavo nuogas. Bet tai – tik lyrinis nukrypimas. Vaikščiodama po dviejų tūkstančių kvadratinių metrų paveikslą mintyse, tarsi vietinė kartojau: magnifique. Tris tūkstančiai kintančių vaizdų akomponuoti tinkamai parinkta muzika traukte įtraukė į istoriją, kuri sujaudino taip, kad net momentais virpinau lūpą, o akyse telkėsi ašaros. Pasilikau antram seansui. Sėdėjau šalia garbaus amžiaus paryžiečių ir akistatoje su laikinumu jausenos tik pagyvėjo. Svarsčiau, kada buvau taip paliesta paveikslo? Gal, kai dar mokykloje, per dailės pamoką nuėjome į Žilinsko Galeriją, Kaune ir keturiasdešimt minučių, pradžioje per prievartą, po to jau savo noru klaidžiojau po tapytą mišką. Tada dar nebuvo išmaniųjų telefonų, veikiausiai net neturėjau kompiuterio ir statiški vaizdai gebėjo užburti. Vėliau, teko aplankyti nemažai galerijų ir muziejų, pamatyti daug didingesnių paveikslų Londone, Amsterdame, Barselonoje, jau minėtame Paryžiuje, tačiau kaskart pamačiusi istorinį šedevrą laukdavau, kol bent mažumėlę sudrėks, kaskart forsuodavau save žiūrėti atidžiau: iš visų kampų, iš arčiau ir iš toliau, kartais sugrįždavau ir nieko, tik racionalus – gražu. Tiesa, gal ir žinių per mažai, gal esu statistinė vartotoja, kuri net mene ieško quick fix?

Mes nebesugebame išlaikyti dėmesio, kad sugebėtume įvertinti laiką ignoruojančius potėpius, mums reikia patirties stimuliuojančios kuo daugiau pojūčių. Net kino teatruose 2D daugeliui tampa romantika. Todėl dinamiškai besikeičianti projekcija, turtinga Klimt spalvų paletė ir ausis glamonėjančios jausmingos melodijos – garantuota sėkmė stimuliuojant parodos lankytojų emocinį G tašką. 

Kaip radiją, pakeitė televizorius, o televizorių – internetas, kaip paveikslą į šoną nustūmė nuotraukos, o nuotraukas – filmai, taip new media art randa kelią į populiariosios visuomenės širdis ir pagaliau, po šešių metų, mano magistrinis makes sense (bent jau man). Bet tai ir vėl, išsiblaškiusios minties paraštės…