Menininkė

Itin gilus rytas. Prabudau, pažiūrėjau į pamerktas raudonas tulpes, vangiai apšviestas saulės ir į mane prabilo sąžinė. Taip, kaip prabyla valgant mėsą, žuvį ar kitus kadaise judėjusius dalykus, bet užsimirštu ir valgau toliau.

Žinoma, duše šie apmąstymai peraugo į dar reikšmingesnius egzistencinius apmąstymus, kol pagaliau supratau, kad esu menininkė. Su tuo nutęstu ‘e’, tokia, kuri gal parašo vieną eilėraštį per mėnulio užtemimą, arba kas dešimtmetį išspaudžia, kokią knygelę, kurią sutinka spausdinti tik niekam nežinomos leidyklos, kurios slepia mokesčius nuo valstybės. Ir, kuri visą likusį laiką sėdi kavinėje rytą apsikabinusi flat white, o vakare taurę Pinot Noir, laiko cigaretę tarp pirštų, kol susmilksta, susitinka su draugais, pasišneka su tokiais pat gyvenimą stebinčiais nepažįstamais, pasidalina pastebėjimais, užsirašo kelias minteles juodoje Moleskine ir vėl žiūri į debesis. Ir drasko mane iš vidaus apie visą tai pagalvojus, nes nieks nesupras, nieks nesurinks tūkstančio svarų kas mėnesį apmokėti mano sąskaitas. Todėl einu į savo pragarą, kaip nemylimą darbą įvardino Dostojevskis…