Oldschool'as

Kartais į keliones pasiimu oldschool‘inį Kodak, kurį tėtis nupirko 1995-aisiais, kad įamžintų brolio išleistuves. Pamenu ir pirmąją juostelę, kurią išryškinome, manau buvo tik 12 kadrų. Viename jų aš, su tuo metu labai madingomis, ryškiai rožinėmis timpomis, nedrąsiai šypsausi, kiek prisimerkusi, nes į akis spigina saulė.

Žmonės į jį žiūri nepatikliai, ypač praeiviai gatvėse, nepratę sustoti tam, kad įamžintų akimirką, pavarto rankose, kol sistema renka duomenis, bandydama prisiminti, kaip naudotis, tada priglaudžia prie veido ir ilgai taikosi, spusteli mygtuką ir nusišypso, nes girdi, kaip prasisuka kadras ir juos tai, kaip mane nuneša prisiminimų takais. O tada visi kaip susitarę nori pažiūrėti, kaip gavosi.

Tada šypsausi aš. Dar labiau nei nuotraukoje.

… o po to pamirštu ir apie fotoaparatą, ir apie pačią juostelę, ir ji guli stalčiuje iki kitos kelionės, kol pagaliau prisiruošiu išryškinti.

Tada foto ateljė darbuotojas nenori atiduoti nuotraukų, nes aną savaitę, jo kolega patingėjo išmušti man čekį ir jis neranda voko su vardu, sako turiu tik Marie. Užsimanau, būti Marie, skamba labai prancūziškai. Jis kuičiasi po stalčių pilną žmonių prisiminimų, o aš klaidžioju po Paryžių. Už nugaros driekiasi eilė ir jis nusprendžia patikrinti voką skirtą Marie. Jame mano prisiminimai iš Amsterdamo, Stockholmo, Brightono, Londono ir Baltijos jūra.

26 kadrai ir kiekviename po istoriją, kurią spėjau pamiršti. Ir žmonės, kuriuos, kaip ir istorijas, kartais nustumiu į antrą planą, nes kasdien pilna reikalų ir dėmesys paklysta tarp nereikšmingų dalykų.