Pavasaris

Kaip tik pavasaris, taip lipu sienomis. Dūšia, kaip katinas, trinasi į kėdės koją, rašomojo stalo šoną, riečia uodegą palei durų staktą… netveria kailyje. Norisi keisti/-is. Vieną dieną plaukus išsitiesinu, kitą – susirišu, trečią – vėl garbanota, bendradarbiai nesupranta, kartais apsipažįsta. Klausia, kas vyksta? Atsakau – pavasaris. Bet iš tiesų, tai prisiskaičiau tiek straipsnių apie trisdešimtmetį, kad dabar bandau VISKĄ išsiaiškinti: kuo noriu būti, kokios mano politinės pažiūros, kokius judėjimus palaikau, ar visą likusį gyvenimą valgysiu mėsą, ar dabar laikas jos atsisakyti, ar atsisakyti ir tų occasional cigarečių prie taurės raudono vyno, ar atsisakyti vyno? Ar jau noriu vaikų? Ar norėsiu, jei iki šiol nenorėjau? Kokia mama būčiau? Kokiomis vertybėmis pasidalinčiau su tuo vaiku? Kokios mano vertybės? Kurią self-help knygą pradėti skaityti po Vaginos Monologų, kad dar spėčiau realizuoti pseudo-psichologų patarimus? Užsiimti joga ar ne? O, jei užsiimsiu joga, tai reikia sveikai maitintis? Maitintis sveikai reikia, jau ir judėti daugiau būtų laikas. Kai peržengsiu trisdešimt jau pradės tįsti krūtys? O kada nukarsta užpakalis? Jei nejudėsiu, gali būt, kad nukars greičiau. Reikia pradėti bėgioti. Ir būtinai daugiau skaityti, daug skaityti, nes skaitantys knygas gyvena dviem metais ilgiau. Sako reikia keisti ir socialinį ratą, pas mane trys draugai, nuo dviejų iš jų jau penkis kartus bandžiau pabėgti, bet prisitraukiame viens kitą, kaip – ir + elementai. Ar toliau tikrai bus tik blogiau? O, jei bus, tai kada prasidės? Ruoštis ateičiai, ar gyventi šia diena? Tikrai reikia nebevėluoti, bet kaskart, kai jau prisiruošiu nevėluoti, vėluoja visas pasaulis.  Reikia savanoriauti, bet kur? Kam dabar padėti? Visi gi vienodi, visiems vienodai reikia pagalbos. Jei padėsiu vienam, kiti gali nesuprasti. Ir t.t. ir pan.

Šiandien ieškodama paguodos paskambinau mamai, sakiau: <…> nekvaršinkit man galvos su tuo PSD! Mažiausiai man dabar rūpi nesumokėti Lietuvos mokesčiai! Dramatizavau. Tada iškart pasigailėjau, nes dramatizuoti pradėjo mama (vėl obels ir obuolio istorija), sakė: vien jūs vargšai, mes rytais nesikėlėm, valgyt nedarėm, rūbų skalbt mums nereikėjo, rūpesčių neturėjom, į darbą neėjom, vaikų neauginom, žemės netvarkėm, derliaus nerinkom <…>! Jei būčiau nesustabdžiusi, turbūt vis dar kalbėtų.

Tai kur užuojauta? – verbalizavau savo skambučio tikslą. Mama minutę patylėjo, atsikvėpė ir nutęsė: Vargšė