Trys seserys

Neišsižadėk lazdos, terbos ir turmos, sako liaudies patarlė ir tikrai, gali nutikti kiekvienam. Todėl, jei turiu centų kišenėje – stengiuosi pasidalinti su alkstančiu. Kartais, jei ne centais, pagelbėju maistu. Nežinau, ar yra kažkokios nebylios stafkės,  kaip pavyzdžiui nustatytos piniginės sumos lankantis pas gydytoją, bandant susimažinti baudos taškus policijos nuovadoje ar dovanojant vokelį jaunavedžiams, duodu, kiek tuo metu turiu.

Tai šiandien mano mama turėjo penkiolika centų. Nedaug, kitas net nesivargintų, bet ji tiki, kad centas prie cento ir jau euras, o jei dar kiekvienas tuos centus duotų, gal ir dešimt. Svorio yra, nepasiginčysi. Kartais pritrūkus vienam centui tenka kažko atsisakyti.

  • Einu Laisvės alėja, prieina moteris, prašo sušelpt, išsitraukiu piniginę, ten tik penkiolika centų – atiduodu, o ji pradeda rėkti ir aiškinti, kaip man ne gėda ir, kad turėčiau duoti bent du eurus, nes ji auka. Klausiu: kieno auka? Sako: savo sūnaus. Kokį užsiauginai, tokį ir turi.
  • Taip nepasakei? – apima keistas pasididžiavimo jausmas.
  • Pasakiau, – susinepatogina, dar norėjau atgal tuos penkiolika centų pasiimti, bet palikau ir nuėjau. Sugadino nuotaiką visai dienai. Paskambinau sesėms, viena klausė: ko tu nervuojiesi, man iš ‘bulkos’ kažkada paleido. O kita sakė, kad būtų pasiuntus ‘nachuj’ ir dar į ‘kramę įvertusi’.