Dieve, Saugok Karalienę: Užtrauktukas

  • Kas atsitiko? Po atostogų Lietuvoje elgiesi, kaip ne sava, – geriant popiečio arbatą paklausia.
  • Žinai, norėčiau, kad viršugalvyje būtų užtrauktukas besitęsiantis iki pėdų, zip – atitrauki ir išsineri.

Per pastaruosius mėnesius tėviškėje apsilankiau kelis kartus, tiksliau vienu kartu per daug. Pasijutau, tarsi vis dar ten gyvenčiau. Pokyčiai Lietuvoje yra nepalyginamai lėtesni, todėl, lankantis reguliariai, gali pasirodyti, kad iš ten niekada ir neišvykau.

Turbūt, bet kuriuo metu galėčiau įšokti į man suplanuotą gyvenimą, kuris net fiziškai nedalyvaujant vyksta paralelioje žmonių, kuriuos pažįstu – visatoje, kur Vilniaus senamiesčio bute darbo kambaryje netyla laidinis telefonas, ant rašomojo stalo sukrauta šūsnis popierių ir bokštas nepasirašytų knygų, dvynukai, mergaitė ir berniukas, jau penki metai nepaimti iš darželio, namelyje prie ežero su Billy Bob‘u (bobteilo veislės šuniu) atostogauja mano vyras. Pamatę mudviejų vestuvines nuotraukas visi sako, kad jis – nulietas Marlon Brando filme The Wild One.

Nenuostabu, jog manęs neapleidžia nuojauta, kad kažką pamiršau, kad kažką nuvyliau, kad neįvykdžiau iškeltų tikslų ar neišpildžiau potencialo. Mano pėdsakas šioje žemėje įspaustas smėlyje, kurį nuplauna lūžusios bangos purslai.

Gyvenu už šimto sienų, žmonių, kurių dažnai nebūna, namuose.

Atitikti kitų perspektyvą buvo kruopščiausiai atliktas namų darbas: nuo pat mažų dienų stengiausi būti tuo, kuo mane mato kiti. Ilgainiui – tai tapo natūralu. 

Gal būčiau ir toliau taip gyvenusi, jei ne svetimo žmogus atspindys akyse artimųjų ir priekaištai, kad ne tokią jie mane užaugino. 

  • Labas rytas, mergos! – sveikinuosi su virtuvėje sėdinčia motina ir jos seserimi bandydama panaikinti tarp mūsų plytinčią metų naštą.
  • Bet ar mes taip šnekėjome su savo motina? – nesijuokia iš pokšto ir vėl bando sugėdinti, kaip tūkstantį kartų prieš tai ir tada, kai nusprendžiau į tėviškę grįžti neužsidėjusi stanikėlio, tarsi mano atsikišę speneliai būtų šeimos nešlovė.

Ir iš tiesų ar galime atsiplėšti nuo tų, kurie mus augino? Pirmaisiais gyvenimo metais klausydamiesi ir akylai stebėdami kiekvieną tėvų judesį: mes formavomės bandydami pamėgdžioti. Gal, tai – tęstinumas, gal mes – tik kintančios protėvių kopijos? Genetiškai paveldėtos ligos, net nerimas, veido bruožai, kūno sudėjimas, odos spalva, gal jie net parinko lytį? Perimtos balso intonacijos ir netgi pradinis žodynas, manieros. Srebi sriubą ir matai savo tėvą, taip pat laikantį šaukštą.

Nespėji susigaudyti, o jau lydi į pirmą klasę. Fotografuoja gražiai sušukavę, su kardeliais rankoje, negãli paslėpti jaudulio ir pats džiaugiesi, galvoji, kad veda kažkur, kur bus labai faina. O iš tiesų, užtenka kelių dienų, kad suprastum patekęs į mažą visuomenę, kur turi kuo greičiau apibrėžti, kas esi. Savęs priskyrimas kažkuriai grupei sustiprėja paauglystės metais: niekam nepatinka išsišokėliai, ypač mokytojams. Kiečiausi būna tik viena grupė, visi kiti – pilkos sienos, viena kita subkultūra ir moksliukai. Individualumas formą įgauna tik universitete, staiga visiems pasidaro įdomu: kas tu?

Kasaškaskaškasaš? – tarsi paklaustas tiesioginio eterio metu stengiesi improvizuoti vietoje.

Dvylikos metų buvau Kaliningrade, o praėjusiais metais savanoriai nusivežė į Liublianą, man patiko, vadinasi – mėgstu keliauti. Ahaahaaha… – susidomėję klausosi ir skatina pasakoti daugiau. Skaitau Charles Bukowski ir Frederic Beigbeider. Ooooo… – pritariamai antrina leisdami suprasti, kad renki taškus. Ilgainiui perpranti socialinį žaidimą ir išmoksti pagrindines taisykles. Tik ar tai, kokiu save vaizduoji esi tikrasis tu? Ir kuris – tas tikrasis, jei visi mato skirtingai? Ir kaip save (at)pažinti?

Jau devynioliktame amžiuje buvo patarinėjančių: Be yourself. Everyone else is already taken.* Dvidešimtame amžiuje atsirado, kiek neaiškumo, bet mintis liko ta pati: All I can do is be me, whoever that is.**  Ekstravagantiškoji poetė Edith Sitwell koketiškai klausė: Why not be oneself? Tiesa, kalbėdama apie įvaizdį. Pasirodo, kad būti savimi – ne toks paprastas dalykas. Gal net labiau an act of rebellion

Kaip baisu prabusti vieną rytą ir suprasti, kad niekada nebuvai savimi ir personažai, kuriuos įkūnijai, taip ir nelaimėjo Oscar’o statulėlės. 

Pakeliui į Vėjus stabteliu prie juvelyrinių dirbinių parduotuvės stiklo: blet, kaip gražu… atsidūstu susižavėjusi.

  • Spėliojau, ar tai tikrai tu… – pasidalina dvejonėmis prisišliejęs prie šono.

Po minutėlės, kiek labiau sulysusiame nei prisimenu kūne, atpažįstu Aleksandrą, vaikščiojantį prisiminimą iš jau beveik praėjusio dešimtmečio vakarėlių Londono skvotuose, klubuose ir netgi laivuose. Prieš kelis metus Aleksas pradėjo skraidyti į Vietnamą, kur leisdavo žiemas mokydamas rusų turistus kaituoti. Vėliau persikraustė visam laikui: perėjo į veganizmą, pradėjo praktikuoti meditaciją ir jogą, bent kartą per metus praleisdavo tylos stovyklose, atrado budizmą. Lydėdamas iki baro papasakojo, kad grįžo į Lietuvą išsilaikyti vilkiko teises, tuo pačiu ir motociklo, sakė: manau, kad tai – vidutinio amžiaus krizė. O tada paklausė:

  • Marija, apie ką yra gyvenimas?

Gal ir teisingai pasirinko, su kuo apie tai pasišnekėti? Išsiaiškinti apie ką yra gyvenimas – mano keturių cilindrų benzininis variklis ir visų varomųjų ratų pavara. Tik per trisdešimt metų – nesugebėjau pajudėti iš vietos.

  • Manęs klausi? O, ką sakė vienuoliai? Pavyzdžiui mano tėvas, galvoja, kad gyvenimas yra kančia. Jis pats to nežinodamas yra budistas.
  • Kančia kyla tik, kai neišsipildo troškimai. Jei nieko nenori, nebelieka ir kančios. 
  • O kaip dėl netekčių?
  • Tai irgi – prisirišimas, laikinumo nesuvokimas, savotiškas susireikšminimas… – ramiai dėsto, tačiau žvilgsnyje pamatęs tūkstančius klausimų nebetęsia, tik primena persų posakį, – Ir tai praeis.

Prie mūsų prisijungia vėluojantis Kęstutis ir aš grįžtu į Vilniaus gatvę: mudviejų su Aleksandru pokalbis įvyko kažkur kitoje plotmėje. Atsisveikiname iki kito, tokio pat nesurežisuoto, susitikimo.

  • Kaip keista… – nutęsiu ir vėl užsidedu kaukę.

Vėliau, tą patį vakarą, geriant alų su senai matytais draugais, ne kartą apninka nerimas atsiradęs iš platėjančios kiaurymės mirštančiuose santykiuose, kai pokalbio pauzės tampa nepatogios ir pasidaro aišku, kad kažkas negrįžtamai pakito. Tai didelė tragedija, nes buvo laikas, kai tame drauge, kaip veidrodžio atspindyje matei save, taip ryškiai, kad net girdėjai juoką iš kurio liko tik aidas, o iš atvaizdo – šešėlis. Kur dingai? Kur dingo jis? Ir ką daryti su prisiminimais?

Ar keistis ir kartais tolti nuo senojo savęs praeities – išdavystė? Jei tėvai nebeatpažįsta iš svečios šalies po ilgo laiko grįžusios atžalos – ar tai savaime reiškia, kad atžala juos nuvylė? O, jei toji evoliucija nesąmoninga, tik prigimtinis instinktas išlikti prisitaikant prie visuomenės, kurioje apsigyvenai? Ir kaip emigracija keičia asmenį?

Jei nebūčiau išvykusi iš Lietuvos, veikiausiai būčiau sukūrusi šeimą vien iš nuobodulio. Tačiau dabar, antrą kartą besiskiriantys vienmečiai, man išmuša visus saugiklius. Bet, gal tai aš – nepažinusi tikro gyvenimo? Paklydusi iliuzijoje?

Laukdama, kol prasidės sodinimas į lėktuvą, sugalvoju išgerti juodos kavos. Baras sausakimšas, bičiuliai emigrantai skandina širdgėlą Vilkmergės aluje. Pasekusi pavyzdžiu užsisakau didelį bokalą. Išmaukiu per kelias minutes, alus gyvas, gerokai apspangstu.

Skrydžio metu susistabdau ir stiuardesę, ji įpila raudono vyno. Geriu, nes tai – mano nuskausminamieji, kai sopa mintis. Nebežinau, nei kas yra gyvenimas, nei tuo labiau, kas esu aš?

Oskaras, mano mylimas, pasitinka su jam aktualiomis temomis. Per devynias dienas, kai viešėjau tėviškėje, jo išmanusis telefonas tapo žaibolaidžiu, į kurį viena po kitos trenkė net trys džiugios naujienos. Būsiu tėvu! – gyrėsi pataikę draugai ir jaunėlis brolis.

Akivaizdu, kad jau beveik kvėpdamas orą keturiasdešimtmečio torto žvakutėms užpūsti, jis kontempliuoja palikuonis ir pradeda įsivaizduoti, kad mano kūnas – jo nuosavybė. Jis nesupranta, kad man – egzistencinė krizė.

Pykstamės kasdien, suprantu, kad nusiramintų tą pačią minutę, jei su juo sutikčiau. Nuolankiai, kaip priklauso moteriai pasakyčiau: susilaukti kūdikio – mano gyvenimo tikslas.

  • Visi vyrai nori vaikų, – dėsto, tapdamas heteroseksualių vyrų atstovu spaudai.
  • Bet ne visos moterys sukurtos išnešioti vaikus, – aiškinu užsidegusi, – Kodėl moteris yra visų nuosavybė? Kodėl kišamasi į mūsų gyvenimus? Gal esu nevaisinga? Tai tada savaime tampu nepilnaverte? O, jei esu, tačiau pasirenku neturėti vaikų, ar privalau klausytis priekaištų, kad kitos moterys nori, bet negali susilaukti palikuonių ir toks savanaudiškas elgesys yra neteisingas jų atžvilgiu? Manau, kad tai turi būti sąmoningas sprendimas, kuriam privalu pasiruošti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai. Kol kas neparodei man, kad esi rimtai nusiteikęs šiuo klausimu.
  • O pati? Ar darai ką nors? – visąlaik šitaip, jis visąlaik mato tik mane.
  • I am fine as it is, – pagaliau man pradeda aiškėti apie ką aš, – turėti vaikų – užsidegęs – tu. Jei sutinku ieškoti kompromiso, galėtum parodyti, kaip rimtai esi nusiteikęs.

Anądien klausiausi, kaip aktorius Audrius Bružas pasakojo apie vaikų auklėjimą. Klasikinis scenarijus, sūnus užsimanė šuns, tėvas ir sako: gerai, bet prieš įsigydami augintinį turim pasiruošti, nuo rytojaus pradėsime keltis valanda anksčiau ir eisime į parką, nes šunelį reikės vedžioti ir kas tai darys? Vaikas pasvarstė valandėlę ir nusprendė: gal ir nereikia mums to šuns.

Nesakau kategoriško – ne, tačiau manau, kad prisiimti atsakomybę už sprendimus, bei daromus veiksmus – kiekvieno žmogaus pareiga. Visi sutinka, kad gyvename chaotiškame pasaulyje ir retas, kuris ginčytųsi, jog tai, kažkieno kito, o ne mūsų pačių darbas.

Noriu būti sąmoningesnė, iš to ir polinkis analizuoti savo asmenį: genetinis kodas, rasė, lytis ir seksualinė orientacija, kraujo ryšiai, socialinis ratas, bendruomenė, tautinis paveldimumas, emigracija, visuomenės poveikis, religija, socialinis statusas, švietimo institucijos, asmeninis išsilavinimas, karjera, politinės pažiūros ir kita.

Išeiginę leidžiu lovoje, Psychology Today puslapyje rinkdamasi terapeutus pagal jų profilio nuotraukas. Viena šios minčių raizgalynės – neišpainiosiu. Pamačiusi, kad vidutinė, nuo keturiasdešimt penkių minučių iki vienos valandos trunkančios sesijos kaina – šimtas svarų, nusprendžiu patarimo kreiptis į draugus. 

  • First you got to fit in, then you got to stand out. And then in your thirties everyone is intrested how established you are, – išklausiusi apmąstymus susumuoja, – sounds about right.

Jai atrodo, kad niekas iš tiesų nesupranta, kas jie yra ir eina per gyvenimą apgraibomis, ypač tie, kuriuos sutiko Londone. Prisipažįsta, kad po dviejų metų šiame mieste, ji pamažu pradeda ilgėtis Amsterdamo.

Suprantu ją, nors Kauno ir nepasiilgstu, bet nuo tėvynės atsiplėšti – negaliu. Įrašyta manyje Nemuno ir Neries santaka, tvirtas žemaičiams būdingas asilo užsispyrimas, gajus mažos tautos sindromas, rusena pagarba mirusių poetų lietuviškai rašytoms eilėms. Ir mato mane visi kaip lietuvę: pasidalina gatvėje pamatę pravažiuojantį autobusiuką su užrašu ant šono informuojančiu apie siuntų pervežimą. O tada šypsosi, tarsi ten pabuvę, tarsi paragavę juodos ruginės duonos ir pavaikščioję samanotu Labanoro girios takeliu. Ir aš šypsausi, nes man jų gaila. Gaila ir savęs, nes niekas, net patys lietuviai nežino, ką reiškia būti lietuviu.

Amžinatilsį filosofas Leonidas Donskis viename iš straipsnių apie lietuvio tapatybę, rašė, kad vis dar klaidingai traktuojame šią sąvoką ir, kad užuot klasifikavę save, kaip vabzdžius, nūdienos pasaulyje, kuriame nebeliko tradicinės socialinės sanklodos, tapatybę turėtume pasirinktį patys. Su mirusiu nepasiginčysi, net žodžių junginio tautinis identitetas apibrėžimas teikia, kad tautinė tapatybė kinta ir yra asmeninis apsisprendimas.

Pasidaro nepakeliamai sunku, nes nesuprantu, kodėl manyje tiek daug toks lietuviškos istorijos? Galiu rinktis, kiek noriu, bet brite netapsiu, kad ir kiek svajočiau netapsiu ir prancūze (geriausiu atveju – frankofile), net ukrainietės manyje tik pavardė.

Tačiau, gal ir esu savo pačios kalėjimas? Gal per ilgai leidau, kad mano egzistencinės bei savivokos ribas nustatytų kiti? Ir tie kiti, gi ne ką mažiau pasiklydę, the blind leading the blind, kaip sako anglai. Niekas neturi visų atsakymų, išmintingiausia turbūt – gyventi atvira širdimi ir imlia sąmone, neapsiribojant kilme, nepriskiriant grupėms ar kategorijoms. Būti tuo, kuo norime ir identifikuoti save su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia.*** 

Gražiausia visame tame, savęs perkūrimas: galimybė (at)gimti, nors ir kas rytą. Klausti, ką reiškia būti moterimi ar ką reiškia būti vyru? Ką reiškia būti queer ir tyrinėti daugialypiškumo sąvoką?

Kelių savaičių kelionėje per save sunkiausia buvo įsisavinti, kad neturiu atlikti jokio apbrėžimo, kad gyvenimas šiame laikotarpyje, reiškia, jog esu laisva būti tuo, kuo noriu. Ir man tai – būti moterimi. Moterimi, kuri turi teisę gyventi savo gyvenimą ir teisę rinktis, kuri neturi galiojimo laiko, kuri peržengusi tam tikrą amžių nebus nurašyta, kaip niekam tikusi, kuri jaučiasi patogiai savo kailyje, kuriai nesvarbu, kad kiti mano, jog ji – keista ir piktinasi, kad ji tai žino ir jai nusispjauti. Kuri neprivalo atsiprašinėti, kurios nepertraukia viduryje sakinio, kuriai svetima samprata, kad ji turi pateisinti savo egzistenciją, tarsi buvimas moterimi, o taip pat ir asmenybe, kuria ji yra – nebūtų gana. Galų gale, kurios nevadintų kale, jei ji užimdama vadovaujančias pareigas nejaučia reikiamybės vynioti nurodymus į vatą ar paleistuve, kai ji pareiškia: I want to desire not wait to be desired first.****

* Oscar Wilde

** Bob Dylan

***Leonidas Donskis: Tapatybė, savęs klasifikavimas ar pasiekimas?

**** Christine and the Queens (Chris)