Dieve, Saugok Karalienę: Deganti Jūra

Varčiau juodą Moleskine knygutę ieškodama užrašų iš Paryžiaus, fone grojo Daniel Spaleniak Burning Sea, draugo rekomendacija. Ir prisiminimai nunešė į girtas naktis Londone, vaikščiojant žibintų apšviestomis gatvėmis apsikabinus vienas kito pečius, nugertas butelis raudono vyno, rankoje rūkstanti cigaretė… gyvenimas buvo mūsų.

Ryte kurjeris pristatė knygą, kurioje pasakojama apie zodiako ženklus atsižvelgiant į gimimo dieną. Permainingas oras, – perskaičiau, – žmonės gimę birželio dvylika negali nejudėti ir keliauja kartais net neturėdami konkretaus tikslo, kelionė jiems – malonumas.

Jau keturias dienas keliauju iš vieno kambario į kitą. Londonas dar neuždarytas, tačiau žmonės patys vengia kur nors išeiti. Oro uostai – tušti: vienas kitas dar suspėjęs grįžti.

Pirmąsias dienas džiaugiausi galėdama pabūti namuose, ilgiau pasivarčiau lovoje, pasidariau karališkus pusryčius, kuriuo valgiau neskubėdama. Londone lėti rytai – sekmadienio prabanga ir tai, tik tiems, kurie nedirba aptarnaujančioje srityje. Vėliau skyriau laiko rašymui, pokalbiui su draugais. Tvarkiausi, valiau, ploviau, skalbiau, susitvarkiau spintą, sublokavau drabužius pagal spalvas (juodų daugiausia), nurinkau gumuliukus nuo megztinių, perrinkau tamsias kojines ir suskirsčiau pagal nusiskalbimo toną. Persodinau augalus, palinkusius – parėmiau bambuko šakelėmis, drėgnu skudurėliu nuo lapų nušluosčiau dulkes. Peržiūrėjau bent kelis My List Netflix‘e sužymėtus filmus. Perverčiau žurnalus, šį kartą perskaitydama akį patraukusius straipsnius. Padariau jogos pratimus. Prisileidau burbulinę vonia su druskomis ir eteriniais aliejais, prisidegiau žvakių, išsirinkau nuotaikai tinkančia muziką. Padariau skanią vakarienę, tokią, kuriai pagaminti reikia ne tik laiko, bet ir meilės. Vynu pripildžiau taures. Suviliojau Oskarą.

Pasidariau veido kaukes (daugiskaita), išsipešiojau antakius, persilakavau nagus. Pasimankštinau. Susitvarkiau stalčius, perrinkau dokumentus. Iškepiau prancūzišką juodo šokolado pyragą. Ranka perrašiau receptus į receptų knygą. Liko šeši šimtai puslapių Antrosios lyties ir įvaldyti meditacijos meną…

… tačiau visa tai tik dar viena kelionė traukiniu į niekur, bergždžiai stengiantis pasprukti nuo klaikios realybės. Dar neteko gyventi tokioje dusinančioje nežinomybėje. Dar neteko prarasti vilties. Pasitikėjau rytojumi – nepaisydama taisyklių – juo gyvenau.

Mano rytojus – keturios sienos ir didėjantys užsikrėtusiųjų, bei mirštančiųjų skaičiai. Kaip vienas po kitą į žemę krintantys lėktuvai, apytiksliai trisdešimt vos per kelis mėnesius. Nežinau, kada pamatysiu (jei dar pamatysiu) artimuosius.

Ar dar stebėsiu, kaip grimzta į ežerą vidurvasario saulė, migla, tarsi delnu uždengdama akis? Ar dar skriesiu dviračiu nuo kalno vėjui šukuojant plaukus? Ar dar gulėsiu ant įkaitusio, prie šlaunų limpančio smėlio, ar dar bėgsiu į jūros rankas? Ar dar sustosiu tarpdury su lagaminu rankoje, klausdama: ar nieko nepamiršau? Stabtelsiu minutėlę ir nutęsiu: telefonas, piniginė, pasas. Ar pasitiks kas oro uoste? Ar dar pasibučiuosime ir stipriai apsikabinsime? Ar dar sėdėsime bare, kol liksime dviese ir pavargęs barmenas paprašys pridegt? Ar dar šoksime skambant senai melodijai, ar dar dainuosime nepataikydamos į priedainį? Ar dar juoksimės taip garsiai, kad mūsų paprašys išeiti? Ar dar sudaušime purslojančio šampano taurėmis laukdamos antros spektaklio dalies? Ar stovėsime nesibaigiančioje eilėje į Shepherd’s Bush Empire, kad patektume į Fever Ray koncertą? Ar dar bus prisiminimų išryškintoje juostelėje?