Meilės nebėra

Pastaruoju metu renku medžiagą naujajai teorijai, teigiančiai, kad meilės nebėra. Visi jos ilgisi – faktas, tačiau dauguma nesupranta, kad geidžia būtent jos. Todėl jaučia tuštumą, tuštumą, kurią stengiasi užpildyti, užpildyti skirtingais būdais, būdais, kurie – negelbsti.

Trūksta įkvėpimo.

Vakar užklupau visas savo mūzas posėdžiaujant. Sėdėjo dūmų pritvinkusiame kambaryje ir gėrė viskį.

  • Kodėl man nieks nepranešė? – pasipiktinau. – Langą praverkit, uždusit, sėdit čia, kaip Mad Men* personažai.

Mūzos sumišo, akivaizdu, kad nesitikėjo manęs sutikti. Patalpoje vyravo slogi nuotaika. Po užsitęsusios tylos, vyr. Mūza išsitraukė cigaretę iš pustuščio kontrabandinio Minsk cigarečių pakelio ir spragtelėjusi žiebtuvėliu giliai įtraukė dūmą.

  • Tai taip ir tylėsit?
  • Mes atsistatydiname, – tvirtai pareiškė vyr. Mūza.
  • Visos?
  • Bet jūs gi mūzos, jūs mano įkvėpimas!
  • Marija, mūsų daugėja, o naudos jokios; velniams reikėjo kavos gėrimo mūzos? O makiažo darymosi, o šuns išvedimo į kiemą, o ėjimo į krautuvęo skambinimo, o valgymo? Tau tuoj prireiks įkvėpimo, kad nusišiktum. Pažiūrėk kokias cigaretes rūkome – šlamštas. Meilės mūzai plaučių vėžys.
  • O Dieve…
  • Mm.
  • Kaip aš be jos?
  • Reik karpyti etatus, guldyti meilės mūzą į ligoninę – nuodugniems tyrimams; padarys chemoterapiją, gal pasveiks?
  • Kol ji pasveiks, mane iš rinkos išims.
  • Gali būti. Investuok į seksą. Yra tikimybė, kad vėliau, tai peraugs į kažkokius jausmus. Bet jei meilė nepasveiks, geriausia, ką gali išspausti iš to bus prisirišimas.
  • Ne, šito, tai nenoriu. Jaučiuosi prisirišusi net prie Pupos šokoladinio batonėlio. Vargina visa tai, – atsidusau, likusios aštuoniasdešimt septynios mūzos tylėjo kartas nuo karto suvilgydamos lūpas viskiu, – Galiu cigaretę?
  • Prašau.
  • Tai nebebus padažnėjusių širdies tvinksnių, nebus šlapių delniukų, nebebus lengvo galvos svaigimo, kuris vargina pirmosiomis įsimylėjimo savaitėmis? – prisėdau, nukračiau pelenus, – O meilė artimui savo?
  • Su ja viskas tvarkoje, neverta rūpintis, turi savo kabinetą, laiku atlieka visas užduotis, metų rezultatai – puikūs.
  • O jeigu, kas įsimylės į mane?
  • Nemanau.
  • Nemanai?
  • Ne.
  • Tai fuck
  • Na, neperdėk, žmonės visą gyvenimą be meilės pragyvena, nieks nuo to nemirė. Siūlau viltį paaukštinti pareigose, tada naiviai tikėsiesi ir lauksi… laikas greičiau prabėgs. Ką manai?
  • Pochuj… – nutęsiu panosėj, – atleidžiam visas išskyrus kūrybos – pati viską susigalvosiu. Meilę irgi…
  • Na, žiūrėk, – pavymui tarstelėjo vyr. Mūza ir kreipėsi į likusias posėdžio dalyves, – Girdėjot? Skirstomės.

Douglas Coupland‘as buvo teisus užduodamas itin paprastą klausimą: Mes visi gimėme paklydę, ar ne taip?

  • Taip, misteri Coupland‘ai, taip.
  • Tai galėtume padėti vienas kitam?
  • Gal jus ir prilygina McLuhan‘ui, bet šnekate – tarsi gyvenimo nepažinęs… vienas kitam? Padėti? Nieks taip nebedaro.

Ir Coupland‘as tyli pagyvenęs po Dievo, nes žino, kad esu teisi**.

Kai nebeturime kuo tikėti, viskas daugiau ar mažiau tampa beprasmiška. Lėtas judėjimas nebūties link.

* Matthew Weiner serialas “Mad Men” (2007-)

** Douglas Coupland knyga “Gyvenimas po Dievo” (1993)