Kvailutė

  • … pavargau google‘int save.
  • Su-si-rask darbą.
  • Jaučiu, kaip jaunystė skriete skrieja pro šalį. Darbas? Kas iš to?
  • Pinigai?
  • Kam jie, kam man pinigai? Apie jaunystę aš. Alsuoju jaunyste…
  • … į kompiuterio ekraną.
  • Net rasoja, kaip alsuoju… koncentruojasi lašai ir teka ant klaviatūros mano jaunystė.
  • Žiūrėk, kad neužtrumpintų

Gurkšteliu juodos kavos.

  • Ne-bė-ra kavos. Pirmadienį pirkau. Pas mus buvo svečių?
  • Ne.
  • Tai, kur kava?

Koks skirtumas? Kodėl jis mane provokuoja? Akivaizdu, kad vėl nori susipykti. Žiūri išsprogusiomis ant kaktos akim suspaudęs kavos indą, net dreba iš pasiutimo.

  • Kas yra? Nupirksiu tos sumautos kavos, – atsistoju, – visą rytą sugadinai…

Plaunu indus ir jaučiu jį už nugaros. Stovi vis dar smarkiai sugniaužęs indelį atrodo, kad tuoj sutrins į miltus.

  • Gal joga išmėgink? – neatsisukusi patariu, – Girdėjau padeda atgauti vidinį balansą.
  • Išsibalansavęs aš?!
  • Padėk kavos indelį atgal į spintelę ir nustok žvilgsniu deginęs pakaušį, – užsuku čiaupą ir nusišluosčiusi rankas į lininį amžinatilsį močiutės padovanotą rankšluostį, kurį šiukštu liesti, užsidarau vonios kambaryje.

Visąlaik maniau, kad turėdama galimybę manipuliuoti laiku užsiimčiau veikla, kuri lavintų asmenį. Suliečiau laiką į vieną nesibaigiančią parą, kurioje neegzistuotų apribojimai, nebūtų dienos, nebūtų nakties, nebūtų aštuonių valandų miego, septynių valandų darbo, vienos valandos pietų pertraukos, pusvalandžio kelionės namo, penkiolikos minučių vakarienės gaminimo…

  • Dabar dar ir šikt jaunyste pradėjai? Atidaryk duris, noriu pažiūrėti.
  • Palauk.
  • A-ti-da-ryk duris! Arba paduok barzdaskutį.

Barzdaskutį? … ką skusis? Kodėl neišeinu? Pastaruoju metu jam net nebestovi…

  • Ė! U! U! BebenčiukAtsiirk, neužtrukŠen, broleli, pietųŠen žuvelių keptų!* – ištiesusi barzdaskutį pro vos praviras vonios kambario duris šaukiu.
  • Galiu užeiti vidun?
  • Ne, negali, – užverdama duris burbtelėju panosėj.

Lėtai atsigulu ant pilvo, padedu galvą ant plytelių ir stebiu jo kojas per plyšį. Jis nesitraukia. Pats atsigula ant pilvo.

Žiūrim vienas į kitą tyloje, kol pradeda cypti virdulys.

  •         Išjunk, – pasakau.

Nejuda. Stebi ramiu žvilgsniu. Tada apsiverčia ant nugaros. Guli stebėdamas lubas.

  •   Dabar žinai, kaip jaučiuosi, kai mane dulkini, – versdamasi ant nugaros atsidūstu.

Gal reikėjo patylėti? Kentėt ir tiek? Gi moterų tokia dalia.

  •    Nori arbatos? – paklausia.
  •    Noriu pasikeisti status‘ą Facebook‘e.
  •  Į ką keisi?
  • Svarstau.
  • Kokie variantai?
  •   In a relationshipin a relationship with arba it‘s complicated... Patark.
  •   Su-si-rask darbą.

Pakylu nuo grindų. Oda pagaugais nueina vos tik išgirstu jį skiemenuojant, tarsi malkas skaldytų.

Praveriu duris.

  •   Pasitrauk!
  • Tai kaip man gali stovėti, jei tavo tonas, kaip vokietės auklės ligotame pornofilme, kur suaugusius vyrus susuka į vystyklus ir plekšnoja jiems per užpakalį, bent papus didesnius turėtum, o dabar… Paimk! Padėk! Įkišk! Ištrauk! Heraus! – valydamas veidrodį pliušine šluoste išdėsto.

Kratydama arbatžoles į arbatos puodelį apčiupinėju krūtis: pasveriu kairę, tada dešinę, tada vėl kairę. Telpa į delną, pagal žurnalą Laima, tai idealus dydis. Kodėl jis skundžiasi? Dar kartą patikrinu. Hm. Gal jam nepatinka, kad kairė šiek tiek mažesnė?

  • Arbatos gersi? – šūkteliu vis dar laikydama kairę krūtinę delne.
  • Kas yra? Širdį skauda? Jaunystė išgaravo?
  • Ateik, – atstatau krūtinę.
  •   Kas bus?
  •   Paimk abi į delnus ir pasakyk ar ir tau atrodo, kad kairė mažesnė.

Nesiginčija. Neklausinėja. Neatsisako.

Stovi įsikibęs, mąsliai tyrinėja. Suraukia kaktą, pasveria dešinę, pakelia antakį, pasveria kairę.

  • Tvarka! – paplekšnoja per petį ir pačiupęs obuolį pradingsta kambaryje.

Įsidedu šaukštelį medaus ir lėtai sukdama jį arbatos puodelyje nusprendžiu, kad dar luktersiu su Facebook‘o status‘u. Paliksiu tokį, koks yra. Single.

* Kostas Kubilinskas “Bebenčiukas ir kvailutė“