- … pavargau google‘int save.
- Su-si-rask darbą.
- Jaučiu, kaip jaunystė skriete skrieja pro šalį. Darbas? Kas iš to?
- Pinigai?
- Kam jie, kam man pinigai? Apie jaunystę aš. Alsuoju jaunyste…
- … į kompiuterio ekraną.
- Net rasoja, kaip alsuoju… koncentruojasi lašai ir teka ant klaviatūros mano jaunystė.
- Žiūrėk, kad neužtrumpintų…
Gurkšteliu juodos kavos.
- Ne-bė-ra kavos. Pirmadienį pirkau. Pas mus buvo svečių?
- Ne.
- Tai, kur kava?
Koks skirtumas? Kodėl jis mane provokuoja? Akivaizdu, kad vėl nori susipykti. Žiūri išsprogusiomis ant kaktos akim suspaudęs kavos indą, net dreba iš pasiutimo.
- Kas yra? Nupirksiu tos sumautos kavos, – atsistoju, – visą rytą sugadinai…
Plaunu indus ir jaučiu jį už nugaros. Stovi vis dar smarkiai sugniaužęs indelį atrodo, kad tuoj sutrins į miltus.
- Gal joga išmėgink? – neatsisukusi patariu, – Girdėjau padeda atgauti vidinį balansą.
- Išsibalansavęs aš?!
- Padėk kavos indelį atgal į spintelę ir nustok žvilgsniu deginęs pakaušį, – užsuku čiaupą ir nusišluosčiusi rankas į lininį amžinatilsį močiutės padovanotą rankšluostį, kurį šiukštu liesti, užsidarau vonios kambaryje.
Visąlaik maniau, kad turėdama galimybę manipuliuoti laiku užsiimčiau veikla, kuri lavintų asmenį. Suliečiau laiką į vieną nesibaigiančią parą, kurioje neegzistuotų apribojimai, nebūtų dienos, nebūtų nakties, nebūtų aštuonių valandų miego, septynių valandų darbo, vienos valandos pietų pertraukos, pusvalandžio kelionės namo, penkiolikos minučių vakarienės gaminimo…
- Dabar dar ir šikt jaunyste pradėjai? Atidaryk duris, noriu pažiūrėti.
- Palauk.
- A-ti-da-ryk duris! Arba paduok barzdaskutį.
Barzdaskutį? … ką skusis? Kodėl neišeinu? Pastaruoju metu jam net nebestovi…
- Ė! U! U! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų!* – ištiesusi barzdaskutį pro vos praviras vonios kambario duris šaukiu.
- Galiu užeiti vidun?
- Ne, negali, – užverdama duris burbtelėju panosėj.
Lėtai atsigulu ant pilvo, padedu galvą ant plytelių ir stebiu jo kojas per plyšį. Jis nesitraukia. Pats atsigula ant pilvo.
Žiūrim vienas į kitą tyloje, kol pradeda cypti virdulys.
- Išjunk, – pasakau.
Nejuda. Stebi ramiu žvilgsniu. Tada apsiverčia ant nugaros. Guli stebėdamas lubas.
- Dabar žinai, kaip jaučiuosi, kai mane dulkini, – versdamasi ant nugaros atsidūstu.
Gal reikėjo patylėti? Kentėt ir tiek? Gi moterų tokia dalia.
- Nori arbatos? – paklausia.
- Noriu pasikeisti status‘ą Facebook‘e.
- Į ką keisi?
- Svarstau.
- Kokie variantai?
- In a relationship, in a relationship with arba it‘s complicated... Patark.
- Su-si-rask darbą.
Pakylu nuo grindų. Oda pagaugais nueina vos tik išgirstu jį skiemenuojant, tarsi malkas skaldytų.
Praveriu duris.
- Pasitrauk!
- Tai kaip man gali stovėti, jei tavo tonas, kaip vokietės auklės ligotame pornofilme, kur suaugusius vyrus susuka į vystyklus ir plekšnoja jiems per užpakalį, bent papus didesnius turėtum, o dabar… Paimk! Padėk! Įkišk! Ištrauk! Heraus! – valydamas veidrodį pliušine šluoste išdėsto.
Kratydama arbatžoles į arbatos puodelį apčiupinėju krūtis: pasveriu kairę, tada dešinę, tada vėl kairę. Telpa į delną, pagal žurnalą Laima, tai idealus dydis. Kodėl jis skundžiasi? Dar kartą patikrinu. Hm. Gal jam nepatinka, kad kairė šiek tiek mažesnė?
- Arbatos gersi? – šūkteliu vis dar laikydama kairę krūtinę delne.
- Kas yra? Širdį skauda? Jaunystė išgaravo?
- Ateik, – atstatau krūtinę.
- Kas bus?
- Paimk abi į delnus ir pasakyk ar ir tau atrodo, kad kairė mažesnė.
Nesiginčija. Neklausinėja. Neatsisako.
Stovi įsikibęs, mąsliai tyrinėja. Suraukia kaktą, pasveria dešinę, pakelia antakį, pasveria kairę.
- Tvarka! – paplekšnoja per petį ir pačiupęs obuolį pradingsta kambaryje.
Įsidedu šaukštelį medaus ir lėtai sukdama jį arbatos puodelyje nusprendžiu, kad dar luktersiu su Facebook‘o status‘u. Paliksiu tokį, koks yra. Single.
* Kostas Kubilinskas “Bebenčiukas ir kvailutė“
