Dūmas

Kodėl visąlaik pakišu sau koją? Tarsi besitęsiančiame prabudime iš dangiško sapno: visa nutrūksta kulminacijoje.

Stoviu prie tarnybinio. Rūkau, su traukulius keliančiu pasišlykštėjimu: traukiu dūmą po dūmo, tarsi kas nors už tai mokėtų. Stebiu perkreipta mina vidun įeinančius ir laukan išeinančius žmones. Teatre dirbu trečia savaitė tikėdamasi, kad rūkydama, penkiolikos minučių pertraukų metu, užmegsiu naudingą pažintį.

Kolkas – nieko.

  • Skanaus, – prisidegant antrą cigaretę palinki režisieriaus padėjėjas Sigitas.

Sigitas teatre dirba nuo mažų dienų. Praėjusį penktadienį solistai sudainavo jam Užstalės dainą, paimprovizavau prisijungdama Valio! Valio! Valio! Ir vieną ilgą

  • Anoks skanumas. Lėta savižudybė ir tiek.
  • Persipjauti venas nebūtų paprasčiau? – tik kelios savaitės, o jau jam nusibodau.
  • Kankinuosi, prigimtis tokia.

Traukiu dūmą ir galvoju: nejau režisieriaus padėjėjas – toji naudinga pažintis? O jei ir yra, ką dabar daryti? Nei iš šio, nei iš to dirbtinai nusišypsoti? Iš karto suprastų, kad kažko noriu. O ko noriu? Gal ateityje norėsiu? Ko galima norėti iš režisieriaus padėjėjo? Anąsyk, kai režisierius paprašė atnešti iš kabineto scenos maketą Sigitas nusiviepė ir pradėjo vapėti apie savo sudilusius meniskus.

Sigitas numeta dar rūkstančią cigaretę į šiukšliadėžę ir nieko netaręs įeina vidun. Prisidegu trečiąją ir pradedu laukti infarkto.

Pasirodo budintis Vladimiras. Turiu nuojautą, kad jis nori su manim permiegoti. Visąlaik šypsosi, palinki darbingos dienos, gero vakaro ir pan. Kartais žvilgsniu nuvelka paltą, nuvynioja šaliką ir į gumuliuką susukęs pirštines įdeda jas į dešinę palto kišenę, nes ji praplyšusi ir ten daug kas telpa.

  • Panele…
  • Ai, baik gi.

Vladimiras stovi tyloje spėliodamas, kas dedasi mano galvoje, o aš suprantu, kad mes niekuomet nesišnekėjom. Visus pokalbius ir galimus atsakymus sugalvojau pati: ir tai, kad mokosi konservatorijoje, ir tai, kad į mane įsižiūrėjęs, ir tai, kad nori pergulėt, nes galvoja, kad taip užsitikrins vaidmenį kitame pastatyme.

  • Gal cigaretę?
  • Nerūkau, – atsisako.

Dabar abu stovim spėliodami, kas dedasi kits kito mintyse. Vizualizuoju mažus poliarinius meškučius siekiančius motinos meškos. Stebintiems šią sceną seniausiai aišku, kad jų laukia pražūtis, nes stovi jie ant tolstančios ledo lyties, o motina gi krante.

  • Norėjau pakviesti jus į pasimatymą.
  • …?

Motina meška nesėkmingai žengia ant lyties ir įkrinta į vandenį. Žiūrovų akyse kaupiasi ašaros. Pasigirsta širdį verianti, styginių orkestro atliekama, melodija. Šviesos prigęsta, stoja tyla. Salėje pasigirsta plojimai.

  • Į pasimatymą?
  • Taip, – užtikrintai patvirtina.
  • Kur mane nusivesit? Į teatro bufetą? – kalu žemiau bambos, nes jaučiuosi nepagrįstai pranašesnė.
  • Budėdamas uždirbu dvigubai daugiau nei jūs, tiekdama intelektines paslaugas.
  • Tikrai? – nuleidžiu akis planuodama trumpiausią kelią atgal į kamerinę salę.
  • Nebent labai norite į bufetą?
  • Norėčiau.

Stovim tyloje, kol pajuntu, kaip smilkstanti cigaretė degina tarpupirštį. Nuryju seiles ir sukandu liežuvį. Skausme, tačiau oriai nulinguoju šiukšliadėžės link, numetu nuorūką, tyliai tyliai nusikeikiu. Dar ir dar kartą, o tada atsisuku plačiai šypsodamasi per sukąstus dantis ir netarusi nė žodžio įeinu vidun. Galiu geriau.

Trukteliu už rankenos – nieko. Trukteliu už kitos rankenos – nieko.

  • Mieloji, – už nugaros išgirstu budinčio balsą, – priglauskite savo POPIERINĮ režisieriaus asistentės leidimą prie magneto, ištarkit sim sim sala bim ir durys kaip mat atsidarys.