Žiema

…atsivėrusią tuštumą užpildau teatru ir knygomis, kartais tiesiog vaikštinėju apsnigtomis gatvėmis be tikslo, stebiu žmones įsivaizduodama, kad jie manęs nemato arba, kad manęs išvis nėra. Kartais užsuku į vietinį barą, kuriame su manimi sveikinasi vietinės įžymybės: droviai linkteliu ir apsižvalgau spėliodama ar tikrai su manimi. Tada sėdžiu valandą kontempliuodama prie tuščios vyno taurės, nes antrai neužtenka pinigų ir manęs nevaišina, nes nesišypsau…

  • Kodėl?
  • … nes nematau tikslo dvasiškai parsidavinėti už centus.
  • Tačiau išgerti norisi?
  • Norisi, daug ko norisi…
  • Daug ko šypsena nenupirksi.

… nieko neatsakau, atsistoju, susimoku, užsimetu paltą ir neužsisagsčius išskubu lauk. Prisidegu cigaretę, rūkau panirusi į žiemos miegą, kol nepažadina koks keistas tipelis priėjęs paprašyti žiebtuvėlio, tačiau visad liekantis papasakoti keistos istorijos, kurią išklausau, nes man jauku bendrauti širdis į širdį ir tas kelias minutes, kol tarp pirštų susmilksta cigaretė, mes tampame viena, ir ta pati istorija niekada nebeskambės taip pat, nes joje būsiu aš, o manojoje – bus jis…

Kartais vieną cigaretę keičia kita ir, kol pareinu namo dešinės rankos pirštai sušąla įgaudami rausvai melsvą atspalvį.

Laikau ranką po karšto vandens srove virtuvėje klausydamasi vyrų pokalbių apie šautuvus, senosios ligoninės požemius ir partizanus.

Jie užpliko arbatžoles, įdeda šaukštelį liepų medaus, atitraukia kėdę ir pasisodina šalia. Vėliau, rūkome tabako suktines vienas kitam po žodį sekdami pasaką apie žąsiną moliūgą kurs išskrido į dausas*…

* Salomėja Neris „Senelės pasaka“