Trimitininkas

Teatro bufete varvinau ašaras į aviečių želė atrydama poetiškiausią žmonių istorijoje išsiskyrimą: Turiu rankose deimantą ir ridinėju jį išrankos į ranką nežinodamas, ką su juo daryti

Tragedija, po tragedijos! Geriau būtų palikęs raštelį, nes išgirdusi jį taip kalbant, priėmiau išsiskyrimą, kaip komplimentą ir toliau čiauškėjau dalindamasis darbovietės pliotkais, net nepastebėjau, kaip jis išėjo. Daugiau nebeskambino, neatsiliepė ir į žinutes.

  • Čia laisva?

O švenčiausiasis… – nustyru, tarsi išvydusi neregėtą, – Ašaros!  Šluostykis a-ša-ras, ne nosį, debile!

  • Mm… – pritariamai linkteliu.

Tai jis! Tiksliau vienas iš trijų orkestro trimitininkų, nuo kurių drėksta delniukai ir ne tik.

…o dabar kas? Ką dabar daryti? Apsimesti, kad kažkas įkrito į akį? Koketiškai nusišypsot nepaisant nutekėjusio tušo? Pakilti ir nieko netarus išeiti? O , jei tokia ilgai laukta proga nebepasitaikys?

Megztinio rankove nepastebimai nubraukiu snarglį ir pastūmusi žėlę į šoną rimtu veidu stveriuosi telefono. Klasikinis manevras.

Po minutėlės sukaupiu jėgas ir vogčiomis žvilgteriu į trimitininką: kaip visad pasitempęs, su juodu kostiumu, akinančiai baltais marškiniais, peteliškė, plaukai šiek tiek pavelti, tarsi būtų, kur prigulęs popiečio miegui. Geria juodą kavą, spėju – be cukraus.

Suspaudžiu šlaunis ir nevalingai išleidžiu geidulingą mmmm

  • Kas?

Seeeeekso

  • Nieko.
  • Pasigirdo, kad kažką sakėte, – nepasiduoda, veikiausiai viską girdėjo, net mano mintis.
  • Ne, nieko nesakiau.
  • Nieko? Neišleidote nė garselio?
  • Net goslaus mmmm…?

Jis to tikrai nepasakė. Pasakė?

Širdis nusirito į kulnus, ten paskutinį sykį ji lankėsi, kai buvau palikta sėdėti per žingsnį nuo kalno viršūnės, Edinburge. Buvo saulėta, tačiau vėjuota diena. Kol laukiau buvusio, to, kuris išsiskirdamas vadino mane deimantu, gyvenimas spėjo praskrieti pro akis kelis kartus. Nusileidusi puoliau bučiuoti žemę.

Mano seksualumas nerado vietos tarp nusirengimo, drabužių lankstymo, dantų valymo ir gulimosi į tvarkingai paklotą lovą, jau segantis pirmąją sagą aistra nueidavo miegoti net neištarusi Labanakt….

Pasinaudojęs trumpu nukrypimu į minties kankinimo kambarį, kuriame plakuosi prisiminimų rykšte, trimitininkas palinksta arčiau, atsargiai ištraukia telefoną iš sudrėkusių mano delniukų ir atšlijęs atgal pradeda pusbalsiu skaityti prieš kelias minutes negrabiai, veikiausiai su gramatinėmis klaidomis, surinktą tekstą, kuriame menamam draugui pasakoju norinti prispausti trimitininką prie sienos, kaip, filmuose ir…

Šypsosi patenkinto vyro šypsena, net liestis nereikėjo. Ak, kaip jautru! Kaip romantiška

  • Kodėl nebevalgote želė? Negardu? Neturite apetito? – maigydamas  mano telefoną maivosi.
  • Norėtumėte paragauti? – pasiūlau bandydama įskaityti trimitininko jausenas, – Kodėl ne spektaklyje?
  • Buratinas šiandien ant kokso… – nepakeldamas akių informuoja.
  • Oi, blet… – netikėtai išsprūsta nuoširdus susirūpinimas.

Vos per kelias savaites tapau teatro pasaulio dalimi, į kurį per tarnybines duris, tarsi Alisa per triušio olą, patenku į stebuklų šalį: skubėdama laiptais prabėga Madam Baterflai, rūbinėje su budinčiu apie dienos aktualijas šnekasi Spragtukas…

Trimitininkas nieko neatsako.

  • Ką ten veikiate, trimitininke? – neištveriu.
  • Artūras. Žaidžiu gyvatėlę… – tiesdamas ranką prisistato, – Galiu pasivaišinti želės likučiais?

Leisčiau valgyti žėlę, kad ir nuo krūtų, galėtų laižyti tirpstančią nuo pilvo, jei tik panorėtų.

Kaip intymu, stebiu jį šaukšteliu kabinant mano avietines ašaras… Gal poezija ir yra meilė?

  • Ak…
  • …jūs dar net nežvilgterėjote į telefono ekraną, žavioji nepažįstamoji, – cituodamas vieną operetės personažą primena.
  • Purrrpurrr… – imituodama pašto balandį supurpiu.

Dvidešimt pirmojo amžiaus elektroniniai meilės laiškeliai, mokyklinis flirtas žinutėmis…

Trimitininkas laižo šaukštelį įsmeigęs akis į virpančius pirštus siekiančius telefono, tuo metu į pustuštį bufetą įlekia pasakų personažas Buratinas ir pribėgęs prie staliuko traukte ištraukia mane iš besipildančios seksualinės fantazijos:

  • Tai kas gero? Gal nieko?

Trimitininko šaukštelis neišlaiko paskutinio gabalėlio želė ir jis nukrenta ant grindinio. Buratinas paleidžia mane ir šūktelėjęs „O!“ puola po stalu ieškoti deserto likučių.

  • Pasiduodu… –  nuleidžiu rankas.
  • Na, mažute, – lįsdamas iš po stalo atbulomis nei tai į želė, nei tai į mano kojas kreipiasi Buratinas, – Arce, ko negroji?

Artūras nervingai pasitaiso peteliškę.

  • O, ko, jūs nedainuojat? – pasišiaušiu.
  • Mendelsono marše nėra mano arijos, – nenatūraliai judindamas žandikaulį nusišneka Buratinas.
  • Jūsų nosis ištįso, Buratinai…
  • Pagrok, Artūrai, mums Mendelsono maršą, – griebdamas mane glėbin sukomanduoja.
  • Nepažįstamoji, viliuosi greitu metu sutikti jus teatro koridoriuose, – stodamasis šypteli mano neišsipildžiusi fantazija.

Kodėl mane visi palieka? Ir kodėl Buratino rankos man ant šlaunies?

  • Buratinai!
  • Supratau! – išsigandęs teismų pašoka Buratinas ir smarkiai trinktelėjęs pakaušiu į stalą tėkšteli ant grindinio.
  • Zajebys… – nutęsiu lenkdamasi pasižiūrėti ar dar gyvas.

Buratinas guli paslikas ir kažką nerišliai marma po medine nosimi, gal šaukiasi tėtės Karlo?

Pakylu nuo stalo, apžvelgiu melodramą stebėjusią bufeto publiką ir nusilenkusi išeinu pro duris.

Pasakų šalies koridoriuose praskrieja bjaurusis ančiukas primindamas apie dar neperskaitytą elektroninį meilės laiškelį, kuriame Artūras kukliai prisipažįsta, kad tokių filmų nežiūri, tačiau aną savaitę baltai persidažė sienas ir įsigijo projektorių, jei atsineščiau Nine ½ weeks – jis pasirūpins, kad namuose būtų vyšnių…