Smūgis

Nukritau į gyvenimą, tarsi iš dangaus.

Stovėjai prie baro gerdamas viskį: kaskart priglaudus stiklo briaunelę prie lūpų veidą uždengdavo poilgiai plaukai.

Stebėjau ragaudama raudoną vyną, svarsčiau ar tiesa, kad vyrų regėjimas siauresnis ir, ar tavajame tunelyje  dega šviesa? Kodėl neprieini?

Kūriau istorijas, įtikinamiausiai skambėjo ta, kurioje esi ne vietinis. Kaip ir visi, pakeitei šalį tikėdamasis pabėgti nuo savęs. Atvykai su vienu lagaminu, kuriame tarp kelių skudurų gulėjo ir Bukowski Tales of Ordinary Madness, gal dar dantų šepetukas ir juosta prezervatyvų.

Ištuštinai stiklą, užsivyniojai šaliką ir patraukei durų link. Nusekiau iš paskos.

Prisidegei cigaretę ir giliai įtraukei dūmą, pavartei burnoje ir išpūtei, dar ir dar kartą… numetei nuorūką ir grįžai vidun.

Likau stovėti lauke.  Minutėlę žiūrėjau į priešais esančio pastato sieną įsivizuodama, kaip iš jos lipa žvėrys, pirmoji išlindo žirafa, jai iš paskos gauja vilkų, įtraukusi paskutinį dūmą akies krašteliu pagavau būrį begemotų,  paskutinės pastatą paliko žiurkės.

Radau tave toje pačioje vietoje su pripildytu stiklu.

Gal esu nematoma?

Užsisakiau Jack Daniels.

Atsisukai.

Išraudau.

Išlenkiau pirmąjį stikliuką ir paprašiau:

– Dar!

Nenuleidai nuo manęs akių.

Pagaliau.

Išlenkiau antrą.

Laukei.

Žiūrėjom vienas į kitą tuščiais stiklais.

Kuris kurį?

Nusisukai.

Priėjau ir smogiau kumščiu į veidą.

Susvirduliavai, bet likai sėdėti.

Laukiau ar smogsi atgal.

Kelis kartus sumirksėjai papurtei galvą ir net neatsisukęs pasakei:

  • Dar porą.

Nepakėlęs akių barmenas pripildė stikliukus.

  • Ačiū, – padėkojai, nežinia kuriam.
  • Būti moterimi – nėra lengva, – kažkodėl prisipažinau.

Neatsisukai, kontempliavai kažką susifokusavęs į baro lentynas linkstančias nuo gėrimų. Nagrinėjau tavo veidą: pilkšvo atspalvio oda, aukšta kakta, ryškūs skruostikauliai, moteriškai putlios lūpos, dviejų dienų barzda…

  • Kokios spalvos tavo akys?

Atsisukai.

Barmenas pagarsino muziką. Mark Sandman‘as prisipažino: I got a gun, know how to use it.

  • Dar? – pasiteiravai.
  • Dar, – atsidusau, tarsi pasirašydama mirties nuosprendį.

Nustojau skaičiuoti ir gėrimus, ir pinigus. Baras ištuštėjo, barmenas šlavė nuo grindų sudužusius stiklus. Sėdėjome tyloje. Pirštu sukai ratus ant baro paviršiaus, ties septintu ratu stabtelėjai ir atsisukai.

  • Rūkai?

Gerai, kad trinktelėjau.

  • Rūkau.

Stovėjome lauke. Rūkei stebėdamas sieną.

  • Tu irgi matai iš jos lendančius žvėris?
  • Ne.

Mudviejų tyloje gimė ir mirė žmonės, griuvo pastatai, paliko krantus ir skendo laivai. Budo nauja diena.

Pamankštinai žandikaulį.

  • Skauda? – pasiteiravau.
  • Juokauji? – nenustebinai savo klausimu.

Priešais stovinčio pastato siena mirguliavo vaivorykštės spalvomis. Nepajutau, kaip paėmei ranką, tą kuria smogiau. Sugniaužei į kumštį, atgniaužei, pakėlei prie lūpų ir ėmei vieną po kito čiulpti pirštus.

Bare užgeso šviesos. Barmenas rakino duris.

  • Gal iškviesti taksi? – pasiteiravo.
  • Gal… – nutęsei ir toliau čiulpei pirštus.

Sienoje Ieva ištiesė obuolį Adomui.