Pokšt!

Pokšt! Ji iššauna šampaną ir aš tyliai apsivemiu viduje.

  • Už sužadėtuves! – šampanui veržiantis per taurės kraštus sušunka.
  • Aha, – abejingai tarsteliu ir tuoj pat pasitaisau, – Už sužadėtuves!
    Moterys – tokios būtybės. Net atsitiktiniai lytiniai santykiai joms – dalis gyvenimo plano. Kai kurios atsidavusios pirmam pasitaikiusiam slapčia tikisi, kad jis bus tas vienintelis arba bent jau paskambins. Vyresnės savo ruožtu viliasi būti netyčia apvaisintos. Visos be išimties žiūri romantines dramas ir gyvena pagal jų scenarijų. Moterys be jokios abejonės yra iš Veneros. Vyrai. Vyrai nėra iš Marso, jie gyvena Žemėje, domisi automobiliais, sportu, visokio tipo žaidimais (taip pat ir seksualiniais), kai kurie – vienas kitu. Moterys taip pat domisi moterimis, deja, dažniausiai tik iš keršto.
  • Nesidžiaugi? – paklausia nutaisiusi nuskriausto šunelio miną.
  • Džiaugiuosi, – mechaniškai atsakau, o galvoje džiaustau skalbinius.
  • Čin čin! – vėliai nušvinta ir taure siekia mano taurės, kurią ištuštinau taip seniai, kad ji spėjo išdžiūti, – dar šampano?
  • Taip. Prašau. Gal turi ko nors stipresnio?
    Liūdžiu ir nesugebu to paslėpti, visas kūnas byloja, kad viduje ką tik išgyvenau laidotuves, nuo šarvojimo salės iki pat kapo duobės. Užkasiau jos jaunystę.
    Kodėl vyrai vis dar peršasi?
  • Laukiesi? – nevalingai išsprūsta, tarsi atodūsis.
  • M?
  • Ne, nieko.
  • Turiu kubietiško romo, Havana Club.
  • O degtinės?
  • Ne, neturiu.
  • Turiu eiti.

Nuo šiol viskas kardinaliai pasikeis. Ji nuolatos praleidinės skambučius, vėluos (jei apskritai) atsakyti į elektroninius laiškus ir kitaip vengs mudviejų akis į akį susitikimų, o susitikusi nepaliaudama kalbės apie sužadėtinį visokeriopai bandydama įterpti jo vardą netikėčiausiose pokalbio vietose.

  • Turi ugnies?
  • Ne, juk žinai, kad nerūkau, nes su ŽILVINU, planuojame kūdikį.
    Aaaaaaa-a-u! Atsikeliu plyštančia galva, nuo galvos skausmo ozono sluoksnyje platėja skylės.
  • Vandens, – išlemenu laižydama suplėkusias lūpas, – Kas nors? Pa- dė- kit…
    Aplink nė gyvos dvasios. Vienanaktis nuotykis ant naktinio stalelio paliko raštelį: paskambinsiu.
    Vartausi nuo šono ant šono bergždžiai ieškodama padėties, kuri apmalšintų dieglius skrandyje. Galvoje besiblaškydamas tarp skausmų išnyra bespalvis klausimas: Ar?.. o tada apsivemiu. Šįsyk iš tiesų.
    Prabundu temstant savo pačios skrandžio turinyje, kuriame randu ir mobilųjį telefoną. Perbraukiu paklode ekraną, pamaigau mygtukus ir suprantu, kad neturiu kam paskambinti. Visos draugės susižadėjusios, ištekėjusios, arba žindo, visi vyrai žiūri krepšinį.
  • Turi labai siaurą mąstymą.
  • Mama, nepradėk.
  • Nepertraukinėk. Gerk arbatą!
    Užsičiaupiu. Geriu drungną kmynų arbatą mintyse pergalvodama vakarykščius įvykius, kurie grįžta dėlionės detalėmis.
  • Užregistravau tave internetinių pažinčių tinklalapyje.
    Pareiškia mano pačios motina ir širdis apsivertusi kūlversčiu nusmunka į pilvą.
  • Tu ką?!
  • Įdėjau išleistuvių nuotrauką, – kuisdamasi rankinuke, tarsi vardinama kulinarinio recepto sudėtines dalis dėsto ir ištiesia lapelį su skaitmenimis, – štai čia prisijungimo vardas ir slaptažodis.
    Išleistuvių nuotrauką. Tą, kurioje esu pasipuošusi baltais marškinukais ir mokykline uniforma. Nuotrauką darytą prieš dešimt metų, kurioje dantys – surakinti kabėmis.
  • … aš ten su kabėmis.
  • Profilio nuotrauką galėsi pasikeist.
    Arba ji trokšta užkrauti mane ant kito žmogaus pečių, kaip nepakeliamai slegiančią problemą, arba slapčia nori, kad seksualiai manimi pasinaudojęs maniakas dalimis išsiųstų į Kiniją, kur benamiai šunys tąsytų mano kaulus po getą?
  • Žinau, ką galvoji… – nutęsia nespėjusi prasižiot.
  • Net nenutuoki, – pataisau.
  • Dabar daugelis porų taip susipažįsta.
  • Kriminaliniuose puslapiuose skaitei?
  • Kodėl tavo pasaulis nutapytas tirštai tamsiom spalvomis?
  • Vaizdingas apibūdinimas.
  • Noriu tik gero.
  • Vyras yra žodžio gerai pakaitalas?

  • Žinau, kad ji neturi ką pasakyti. Prieš kelias dienas skundėsi, kad nemoka internetu patikrinti Teleloto loterijos bilieto, o dabar kiša į veidą prisijungimo duomenis.
  • Kas tau padėjo?
  • Kas? – aukštesniu nei įprasta tonu nervingai perklausia ir pasidaro aišku, kad jai buvo daromas psichologinis spaudimas.
  • Bendradarbės?
  • A?
  • Dukrele…
    Dukrele ji kreipiasi tik dviem atvejais, kai, ko nors prašo arba, kai gerokai prisidirba.
  • Ma…
    Ma… kreipiuosi tik vienu atveju, kai žinau, kad ji prisidirbo.
  • Taip, – nuleidusi akis į dar drėgną nuo Vanish dėmių valiklio kilimą prisipažįsta.
    Kartais atrodo, kad mane užaugino ne tėvai, o jų viršininkai, bendradarbės, seselės poliklinikoje ir televizijos programų skirtų namų šeimininkėms laidų vedėjai.
  • Mama, moters laimės formulė nėra žiedas kart du, plius dešimt tūkstančių eurų vestuvėms, plius namas ir automobilis, plius nesuskaičiuojama galybė vystyklų pakelta kvadratu…
  • Dar neužaugai, – nutraukia ir pakyla nuo fotelio.
    Gal ir neužaugau?
  • Dar nežinai, – kilstelėjusi smakrą iškilmingai pradeda, – kokia laimė kasryt prabusti šalia vyro, prausiantis po dušu klausytis, kaip jis virtuvėje ruošia kavą, kaip įskelia kiaušinį, kaip keptuvėje spragsi kumpis…
    Regiu jos judančias lūpas, tačiau negirdžiu, ką sako. Ji teatrališkai mosikuoja rankomis ir to pakanka, kad suprasčiau, jog prisimena santuokos pradžią. Dabar viskas atvirkščiai. Ji tai žino, aš tai žinau, ji žino, kad aš tai žinau, tėvas tai žino, ji žino, kad tėvas žino, visi tai žino, tik nieks apie tai nešneka ir visi gyvena ta pasaulietine pasaka, kad jiems bus kitaip.
  • Mama, – vėl atsidūstu, – gana fantazuoti.

  • Žiūri į mane kaip į neišsipildžiusią svają riebaluotais nuo vėmalų sukibusiais plaukais. Pasilenkia, pabučiuoja ir netarusi nė žodžio išeina.
    Po keliolikos minučių netyčia prisijungiu prie pažinčių portalo Jausmų Versmė.

    Ir ištrinu anketą.