Meilės vandenynas

Prabudau kažkieno kambaryje, kažkieno lovoje, kažkieno pižamoje, kažkieno ranka ilsėjosi ant mano kairiosios krūties.

Ne pirmas kartas… – pagalvojau.

Aplink buvo tylu, girdėjau tik šalia gulinčio nepažįstamojo kvėpavimą.

Lėtai patraukiau besiilsinčią ranką ir atsisėdau. Burnoje vyravo sausra, apžvelgiau kambarį: tamsiai raudonos aksominės užuolaidos gulė ant grindų tvirtai prisispausdamos prie žemės. Dirbtinis baltos meškos kilimas, dusty pink aksomo kušetė, derantis toršeras… kur šįsyk užmigau? Scenoje? Devynioliktojo amžiaus pabaigoje?

Sėdėjau svetimoje lovoje draskoma nenusakomos kilmės jausmų, susiskirstę lygmenimis jie griaužė atskiras organų grupes: galūnės – tirpo svarstydamos, ką vakar vartojau, kad nieko neatsimenu; iš jaudulio viduriai raitėsi, tarsi gyvatės, spėliodamos, kas po antklode ir kuo šįsyk būsiu užsikrėtusi; kepenys – prisiminusios senas nuoskaudas apskritai atsisakė dirbti; skrandyje – šimtu procentų, buvo virškinamas vakarykštis vynas; širdis – ilgėjosi namų

Valandėlę stebėjau antklode uždengtą kūną.

  • Kada pradėsi gyventi, kaip visi normalūs žmonės? – paklausiau vos vos atitraukdama antklodę, kad pamatyčiau ligonio, kuris dekoruoja savo kambarį operhouse‘o stiliuje, veidą.

Sustojau pamačius juodus pusilgius plaukus.

  • Prabudai? Viskas gerai? – pasiteirauja moteriškas balsas ir aš prasmengu keturiais aukštais žemyn.
  • Rimtai? – nerangiai ropšdamasi iš lovos paklausiu savęs.
  • Kas? – klausia balsas po antklode.
  • Baltoji meška nešukuota… – apsimetu, kad esu valytoja ir ruošiu sceną premjerai.
  • Grįžk…
  • Kur?
  • Į lovą.
  • Į ką?
  • Kas tau?
  • Man?
  • Išsiblaiviau gal?
  • Mes negėrėm.
  • Naujiena.
  • Chemikai atnešė/…
  • /…chemikai?
  • Studentai.
  • Studentai?
  • Taip. Atnešė…
  • Ko?
  • Nepamenu.
  • Nepameni?
  • Ne. Jie grįžo namo itin patenkinti, iššovė šampaną ir paskelbė, kad išrado naują haliucinogeną/…
  • /… hal…/
  • /… taip.
  • O tada?
  • O tada, mes visi išgėrėm šampano, padiskutavom galimus poveikius. Rimas pradėjo pasakoti apie praktiką morge, tu čiupai pusę tabletės, įsidėjai į burną ir užgėrei šampano likučiais.
  • Tęsk…
  • Ilgai nesvarsčiusi paėmiau kitą pusę ir/…
  • /… ir?
  • Ir mes visi išėjome.
  • Akivaizdu. Išėjome?
  • Taip, pasivaikščioti po senosios ligoninės požemius.

Gegutė koridoriuje iškukavo ketvirtą valandą dienos. Ji (kurios vardo nežinau ir nuo to man auga kiaušai) ir aš sėdėjome tyloje, kol už sienos užgrojo How to Dress Well. Po minutėlės tarpduryje išdygo pusnuogis Rimas.

  • Damos, – oficialiai kreipėsi, – kaip jaučiatės?
  • Rimai, blet, dantis išmušiu, – agresyviai prabilau, bet nepajudėjau.
  • Pusryčiausit? – šypsodamasis demonstravo baltų dantų komplektą,  sumautas chemikas, man net Colgate White nepadeda.
  • Nesijaučiu alkana, – išlemeno (mano pirmoji) moteris.
  • Ne alkana? – su užrašų knygute iš už Rimo peties išlindo Mantas.
  • Pasižymėjai? – pusbalsiu paklausė Rimas.
  • Jūs iš mūsų tyrimų žiurkės darot? – pasipiktinau vis dar sėdėdama vietoje.
  • Žinai, geriau prieitum ir tvotum į tarpuakį, nes nežinau, ko tikėtis, – nutęsė Rimas artindamasis lovos link.
  • Sustok!
  • Kas?
  • Ko jūs ten primaišėt?
  • Ai, šio bei to. Mantai, perskaityk sudėtį.
  • Skliausteliai atsidaro: šeši aR, devyni – iškilmingai pradėjo Mantas.
  • Čia kas?
  • Beveik formulė.
  • Beveik?
  • Pradžioj buvo rūgštis ir Ecstasy
  • Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado*…

Gretimame kambaryje How to Dress WellgrojoOcean Floor for Everything: nebejutau nei savo praeities, nei ateities. Po nesėkmingų bandymų būti čia ir dabar  – pagaliau visa esybe pajuntu nepakeliamą esamojo laiko lengvumą.

* Evangelija Pagal Joną, Prologas, Jn 1