Ričardas

  • Vakarieniaujant paima duoną ir, ją kiek pakėlęs, tęsia: jis paėmė duoną, laimino, laužė ir davė savo mokiniams, tardamas: pisau… – sviedžia į šoną butaforinę duoną ir pasikėlęs nuo stalo patraukia užkulisių link, – Pisau, girdit?! Tas pats, blet, per tą patį!
  • Audriau, grįžk, paskutinis kartas, prižadu! – suka šlangą režisierius, tada mirkteli man akele, tarsi sakydamas: bėk, pagauk už rankos, paaiškink situaciją taip, kaip tik viena temoki, einu parūkyti ir už dešimties minučių pradedam antro veiksmo, trečią sceną nuo pradžios.
  • Kas? – dabar aš suku šlangą, nes tingiu lakstyti paskui Audrelį.  Plius jis visada teisus ir mes tiesiog einam parūkyti į kitą rūkomąjį, kad nesusitikti režisieriaus, – Tai beprasmiška, Ričardai. Pats žinai, kad jis teisus, jau savaitė, kaip repetuojam šitą sceną. Audrius gi – ne bato aulas, jis universitetą baigęs. Mes gi nekalti, kad ta, pizė Zita, jau antra savaitė nepasirodo. Tu man atleisk už šiuos žodžius, bet manau, kad laikas pamiršti ir judėti į priekį, ką manai?

Trumpa priešistorė: Ričardas ir Zita kartu pergulėjo. Vieną kartą. Bent jau taip man sakė pati Zita. Viskas. Istorijos pabaiga. Akivaizdu, ne Ričardui.

  • Ričardai, tuoj pat suskambinu visoms aktorėms, šiandien pat padarom atranką, ryt pavarom iki antro veiksmo ir ketvirtadienį tęsiam pagal seną tvarkaraštį, – dėstau susikėlusi kojas ant priekinės kėdžių eilės.
  • Bet/…
  • …/tai? – Audrelis irgi įsisuko į rutiną: stovi vieną koją pastatęs už užkulisių, laukia, kol pradėsiu vytis.
  • Vaikų darželis… – nutęsiu, – Audriau, ačiū, šiandien repeticiją baigiam anksčiau. Rytoj ryte paskambinsiu ir informuosiu: ar reikia pasirodyti, ar ne.
  • Tu turbūt juokauji… – Audriaus rankos nevalingai nusvyra, – dėl manęs Hamletą atšaukė, kad šitoj supistoj repeticijoj galėčiau sudalyvauti, o tu man sakai, kad paskambinsi. Paskambink, mažyt, varpais, kvit, išeinu.

Va, dabar numetu visus popierius ir pasileidžiu Audriui iš paskos, nes, jei išeis ir jis – Lisabonoje atostogausiu nebent kitame gyvenime.

Ričardas pagauna mane už rankos ir timpteli atgal. Neišlaikau pusiausvyros ir sudrimbu į kėdę.

  • Rič… – spėju pasipiktinti, maždaug: tu gal kvailas?

O tada dar nespėjus atsitokėti, jis atsiveria, kaip, prieš tai, dar nebuvo atsivėręs nė vienas žmogus:

  • Supranti, Maryte/…
  • (esu kaltas, esu, kaltas, esu labai kaltas), – nevalingai pagalvoju.
  • …/ne, nesuprasi.
  • Suprasiu, – patikinu, nes darosi įdomu.
  • Pats dar nesuprantu, – šneka užuolankomis, jaučiu, kad nori pasidalinti, bet kažkas trukdo, kažkas spaudžia gerklę, gal bybys?
  • Ričardai, – tvirtai ištariu Ričardo vardą, tarsi kviesdama jo vyriškumą, – gana vynioti. Viską žinau.
  • …, – Ričardo akys didelės, pečiai įsitempę.
  • Vytautas Papilvis, – improvizuoju.
  • Kas?
  • Zita, kažkada buvo vyras? – traukiu per dantį, nes kitaip pradėsiu žiovauti tiesiai režisieriui į veidą, o tai minus nemokami pakvietimai į premjerą, – Zita turi kitą vyrą?
  • Kas tau pasakė?
  • Audrius, – nežinau, kodėl meluoju.
  • Iš kur jis žino?
  • Santa Barbara, – atsidūstu rinkdama popierius iš po kėdžių.
  • Žinai ką? Visgi paskambink aktorėms, – jis pakyla ir patraukia pagrindinio išėjimo link, tada stabteli, – paskambink ir Atšakai, paklausk ar dar pasirodys, jei ne, paskambink ir aktoriams – viską pradėsim iš naujo. Ir šįsyk – su dubleriais.

Ričardo balsas, kaip iš po žemių. Jei eitų pasidaryti galo, tai būtų, tik fizinė pabaiga, nes jo dvasia jau mirus, – poetizuoju stebėdama tolstančią režisieriaus nugarą. Žmogus tik norėjo pasikalbėti…

  • Ričardai! – Tokia jau mano dalia, lakstyti paskui vyrus, – Ričardai, palauk…
  • Kas dar? – klausia pavargusiu tonu. Ką turi kitos moterys, ko neturiu aš? Vienąsyk skėst ir yra, o aš lakstau lakstau lakstau lakstau ir… – sakyk gi, Maryt!
  • Nieko, – įsižeidžiu.
  • Taip ir pamaniau, – kopijuoja, – čia ir bėda, kad nieko niekada nepasakai iki galo.
  • …, – stoviu mažumėlę pražiota burna, taip jau nevalingai atsitinka, kai išgirstu žodį galas. Pigus pokštas. Sex sells. Ne, iš tiesų, stoviu ir nesuprantu, ką jis ką tik pasakė ir kaip man tai interpretuoti, ar išvis interpretuoti?
  • Taip ir stovėsi? – tarsi tarp kita ko paklausia išsitraukdamas Marlboro.
  • Dar pastovėsiu, nes nieko nebesuprantu.
  • Ne pirmas kartas, – kočioja mane savo pranašumu Ričardas.
  • Ričardai, – neištveriu, – Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Ne pirmas ir ne paskutinis vyras, kuris nesusivokia savo emocijose ir puola gindamasis. Dar pasakyk: tu niekad nepasakei, ką man jauti. Prieik, suimk pečius ir žiūrėdamas į akis, sudramatizuok: Niekad nepasakei, kad myli! Žinai, kodėl? Nes ne-my-liu!

(taip irgi buvo)

Skiemenys nuaidi auditorija. Ričardas prisėda ant kėdės ranktūrio ir prisidega cigaretę, įtraukia kelis dūmus kontempliuodamas meilę ir atsidusęs prisižįsta:

  • Tai, kad aš nemyliu ne ką mažiau nei tu, tiesiog noriu, kad kas nors mane suprastų, neteistų ir retkarčiais leistų palaižyti.

Perbraukiu jo susivėlusius antra diena neplautus plaukus prisimindama Perfect Sense*: mudu, tarsi atvirkštinė pastarojo filmo versija, visi jutimai gyvi išskyrus vieną. Ir mes tarsi suvokiame, kad kažko trūksta iki pilnatvės, tarsi stengiamės, tai imituoti stebėdami kitus, bet…

Nieko.

*David Mackenzie Perfect Sense (2011)