Love

Išsiskyrimai – beveik, kaip laidotuvės: ir vienu, ir kitu atveju tenka atsisveikinti, tik po laidotuvių tikimybė, kad išvysi praeities vaiduoklius, kur kas mažesnė (jei apskritai galima). Pabučiuoti bendrus ateities planus sudie, kartais lengviau nei atsikratyti senų prisiminimų, kurie velkasi iš paskos ir atsikartoja galvoje skambant Talking Heads, vaikščiojant tūkstančius kartų pramintomis gatvėmis, sutikus pažįstamus veidus, lankantis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką ir t.t.. Pradžioje užtenka menkiausios detalės, kuri kartais net neturi tiesioginio ryšio, net užuominos į santykį, ir pasaulis nusidažo tamsiai pilka spalva. Ne juoda, juoda spalva turi erdvę, tamsiai pilka užgula pečius ir traukia prie žemės, kaip žemas slėgis apsiniaukusią vasaros dieną, kai ore tvyro tvankuma ir regis, kad tuoj tuoj lis. Drabužiai limpa prie kūno, tačiau neiškrenta nei lašas ir naktį neįmanoma užmigti, patalai smirdi regis svetimo šuns prakaitu, apie ketvirtą ryto esi pavargęs, suirzęs ir prislėgtas, o tada tyliai tyliai pro pravirą langą, kartu su dar viena karščio banga atplaukia savigaila ir net nepajunti, kaip pradedi verkti.

Verkiau verkau, kol užmigau. Prabudau po pietų. Lauke švietė saulė, vėjas taršė debesis, buvo pakankamai šiltas ruduo. Mums reikia pertraukos, reiškė, kad kartu mes neveikiame. Turėjau vėl išmokti veikti viena. Todėl be abejo prisigėriau, nes būti apsvaigusiai – gera. Pečiai atsipalaiduoja (kaip ir smegenys), norisi pirštais perbraukti per poilgius barmeno plaukus, kumštelėti draugą alkūne, paliesti praeivio ranką, pasibučiuoti su nepažįstamuoju. Viskas atrodo išjausta ir tuo pačiu tikra.

Tai buvo vienas paskutinių savaitgalių Vilniuje, pirmosios sausio savaitės…

Vyrai grįžo nešini Maximos maišeliais per kurių viršų, tarsi krūtys iš apkūnios prostitutės palaidinės, veržėsi alaus skardinės. Prisidegiau dar vieną cigaretę, tik tam, kad pažiūrėčiau, kas bus.  Po kelių minučių prisijungė ir butelis balto vyno, sienas suvirpino mušamieji, nuotaika priminė pirmuosius Baywaves gabalo Marsupilami akordus.

Nepamenu, kaip namuose atsirado draugė ir jos užknisanti bendradarbė, nepamenu ir, kodėl nusprendėme palikti šešių kambarių Danutės viešbučio idilę, kaip pavyko susikalbėti su Studio9 apsauginiais ir, kuriai šovė į galvą užsisakyti dar po vieną… prisimenu, kai akimis skenuodama aplinką užstrigau ties nepažįstamu barkodu.

  • O tai, klausykit, – bandžiau pertraukti apie darbo varkes tauškiančias blondines, – ei, paklausykit! Tas bernas gėjus ar ne?
  • Palauk minutę, Raimonda čia man vieną pletką pasakoja, kaip Artūras iš penkto aukšto/…
  • …/prisiekiu, – neatitraukdama akių tęsiau, – arba ne lietuvis.
  • Nueik ir paklausk!
  • Einu ir paklausiu, – ryžtingais žingsniai nukaukšėjau tikslo link.

Stovėjome, pora aukštų ir nepatogiai besijaučiančių ateivių. Kelias minutes nieko nesakiau, šypsojausi nuo ausies ligi ausies, kol aptirpo įsitemęs žandikaulis, tada gurkštelėjau to, ko dar buvo likę taurėje ir tyliai, tarsi besidalindama paslaptimi paklausiau:

  • O, tu – gėjus?
  • Penkiasdešimt ant penkiasdešimt, – nemelavo.
  • Bet labiau gėjus? – būtų buvę daug romaniškiau ir rafinuočiau patylėti, – Marija.
  • Marius, – ištiesė ranką.
  • Meluoji, – nepatikėjau.
  • Ne, rimtai, – patikino.

Marius buvo viena tų pažinčių, kurios, kaip ir jo orientacija, penkiasdešimt ant penkiasdešimt, baigiasi arba tą pačią naktį, arba tęsiasi visą likusį gyvenimą, todėl buvo lengva kalbėtis, drąsu pasivaišinti cigarete, natūralu ieškoti jo dingusio palto, saugu stovėti gatvėje užsirašinėjant telefono numerius, gera sulaukti žinutės, gal net kiek svaigu susirašinėti koketiškai raizgant žodžius, bei nekantru laukti antrojo susitikimo.

Blondinės nusitempė į Panteras. I dressed the part: purpurinės spalvos suknele siuvinėta blizgiais žvyneliais. Vakaro pažiba, buvau kalėdinė eglutė baltų marškinių sniege. Stovėjau parėmusi pečiu koloną ir aiškinau:

  • Nesąmonė, kodėl mes čia?
  • Paulina labai norėjo/…
  • …/ Paulinos, čia net nėra.
  • Žinaužinaužinau, galim išeiti?
  • Nebesiblaškom, plius Marius, kažkur netoliese.
  • Tau už nugaros/…
  • …/o labas, turi gumos? – kodėl tiesiog nepatylėjus, nenusišypsojus, nuolankiai nelinktelėjus galvele?
  • Kaip jūs čia sugalvojot ateiti?
  • Klausk Linos, einam parūkyti?

Surūkime apie dvidešimt cigarečių, nes buvo jauku kalbėtis. O vėliau besivelkant kailinius paduoti iš Londono parsivežtą The Tibetan Book Of Living And Dying.

  • Kas čia? – šypsodamasis paklausė.
  • Knyga, noriu, kad prižiūrėtum, ją kol būsiu išvažiavusi. Gali būti, kad man jos prireiks Briuselyje, tada turėsi atvežti.

… saugu kartu sėdėti automobilyje rankose apžiūrinėjant degtukų dėžutę.

Trečią kartą susitikome vakarą prieš skrydį, La Boheme. Madingai vėlavau, nes rinkausi suknelę. Įsliuogiau į tą, kuri visada laimi: aptempta, trumpa ir raudona.

Penktadienio vakarą visi staliukai buvo užimti.

  • Liko tik čiužinukai, – rimtu veidu informavo padavėja.
  • Čiužinukai, – tyliai pakartojau.
  • Čiužinukai, – pasakė jis, o tada vyriškai priėmė sprendimą, – tai einam ant čiužinukų.

Gėrėme vyną tūkstantis ir vienoje naktyje. Pro retkarčiais praveriamas restorano duris įsiveržęs vėjas pasislėpė perregimame baldakime. Išsitiesęs visu ūgiu gulėjo ranka pasirėmęs galvą:

  • Praverčiau knygą, bet dar neskaičiau.
  • Pati jos neperskaičiau, – prisipažinau.
  • Kodėl? – susidomėjo.
  • Išsigandau, – pasakiau tiesą, – kaskart ją atsivertus aplanko mirtis.

Vynas svaigino, erdvė paskendo migloje pasiglemždama laiką. Žiūrėjau į jį tysantį ant čiužinio ir galvojau, kaip gera būtų pabusti šalia.

Po kelių savaičių tylos taktiškai atsiprašė, kad neatrašė į paskutinę žinutę ir informavo, kad autoavarijoje žuvo sesuo. Verkiau kelias dienas. Norėjau mesti prieš kelias savaites pradėtą darbą ir sugrįžti į Vilnių.

Net nepastebėjau, kaip kito žmogaus nelaimė pavirto į monospektaklį. Penki mėnesiai kambaryje su stoglangiu, Briuselyje, tapo mano Ashramu. Ten iškentėjau platonišką meilę vos pažįstamam vyrui, atradau save, pažinau tikrą draugystę, visu kūnu suvokiau, kad viskas laikina, net aš.

Prireikė keturių metų, vienos moters ir visatos jai atsiųstos Lucy in the Sky with Daimods kelionės, į kurią neplanuotai išvykome kartu, pasakojimo apie iš antro karto pasikorusį dėdę Vytą, sekmadieninio pasivaikščiojimo palei kanalą ir septynių seansų su psichologu, kad pamažu pradėčiau įsikirsti, kad whatever works yra frazė verta tatuiruotės, as long as you don’t hurt anybody, any way you can filch a little joy in this cruel, dog-eat-dog, pointless, black chaos.*

Anądien kontempliuojant meilę prie stirtos šviežiai išplautų indų, mane apniko supratimas. Nusileido iš erdvės į keturių kvadratinių metrų virtuvę Rytų Londone, kad patikintų, jog viskas – išgalvota.

Orkaitėje kepė pica, aprasojusioje taurėje šilo baltas vynas, Oskaras išsijungė vos nuleidęs, pūtė į ūsą taip, kad net negirdėjo, kad su juo kalbuosi. Mąsčiau, kas geriau ar viengungiškas gyvenimas, ar visgi gyvenimas poroje, ir kodėl tiek daug apie tą meilę prirašyta? Ko apie ją prišnekėjau ir, ko prisiklausiau? Ir kas pasakys tiesa, tai ar melas? Bei, kuris scenarijus teisingas?

  • Ar tu jį myli?
  • Vieną rytą nubudau numigusi vos kelias valandas, nes jis knarkė ir kalbėjo per sapnus, buvo karšta, žiūrėjau į jo kiek per didelę nosį, lėtai judančias šnerves ir pagalvojau, kad tai turbūt meilė.
  • Bet, gal labiau patogus prisirišimas?
  • Gal? – patraukiau pečiais, – Bet kas yra meilė? Pasiekus tam tikrą amžių – tai tampa racionaliu sprendimu. Tie drugeliai – pasakos, patyriau juos. Spiečiais ratus viduriuose suko, kai sutikau Marių, tas pats vardas, tas pats gimtadienis, transcendentiniai reiškiniai, savaitės kartu neišgyventume po vienu stogu. O, kas, jei pimpalas mažas? Drugeliai vidutiniškai išgyvena parą, tiesa? Taip ir atsiranda mezgimo būreliai.
  • Marija, amžius nesvarbu. Mama pasakojo, kad mano močiutei buvo aštuoniasdešimt, kai ji pirmą kartą įsimylėjo: jos skruostai paraudo, ji koketiškai krizeno ir vėliau prisipažino, kad niekad prieš tai, nepažino meilės.
  • …, – senatviniai marazmai.

Meilę išsigalvoti lengva, tai mažiausiai fantazijos ir pastangų reikalaujantis jausmas. Neišsemiama tema, nes visada skirtinga. Niekada nebūna tokios pat meilės, nes meilė visad sujungia du žmones (kartais ir daugiau). Meile lengva užmušinėti laiką, ji, kaip kiauras dubuo, į kurį pilame jausenas. Neduok die, vieną dieną tie jausmai pasieks viršų – pasaulyje stos tyla.

Kai nori duoti, išsigalvoji tą, kuris paimtų, kai nori imti, išsigalvoji, kas pamiltų, kai nori dalintis… reikia pasistengti labiau, nes turi sugalvoti, kuo bus dalinamasi, nes vien meilės ilgainiui pasidaro per maža, pritrūksta tos intrigėlės, kurią sukuria tas duodu – imu disbalansas. Taip atsiranda bendros sąskaitos, bendras nekilnojamas turtas ir vaikai.

Ir tai gražu, bet vėlgi, kam ko reikia.

Nors, kai kartą žiūrėjau į Marių, momento trapume jis pasirodė toks dieviškai gražus, kad susvirduliavusi mintis panoro sukurti mažytę kopiją. Toje sekundės ilgumo svajonėje vystyklus skalbė nykštukai, o kopiją ant rankų supo fėjos.

Svarbiausia aiškiai suformuluoti norus, jei jie nerišlūs ir migloti, kažkur neišvengiamai įsivels klaida. Eisite gatve, tarkim netoli Holborn metro stoties ir vienas iš jūsų pajus, kad kažkas ne taip. Vėliau valgysite Sunday Roast ir tradicija lįs per gerklę, tuo metu susimąstysite: kam man iš vis šito šūdo reikia? Ir po pusantrų metų draugystės išsiskirsite, nežinodami ar dar kada nors pasimatysite. O tada po kelių savaičių kažkas vėl suves ant London Bridge tilto, nes jums gera būti kartu ir tai judviejų fantazija, kuri truks tol, kol neišseks kūrybinės mintys.

  • Mes būtume geri verslo partneriai, – pasakau priartėjusi ir suėmusi švelniai suspaudusi jo veidą tarp delnų pabučiuoju.
  • Kodėl? – paklausia meiliai, kaip moka tik jis.
  • Nes mums sekasi kartu dirbti.