Belaukiant Godo

nebūna amžinas ruduo ir aš tikiu kažkiek dar tuo silpna pulsuojanti šviesa tamsaus koridoriaus gale…*

Nutirpo sniegas. Gatvėje, kurioje gyvenu, šįvakar itin teatrališka, primena Beckett‘o pjesę. Traukiu dūmą belaukdama Godo ir mąstau, kaip staiga viskas prarado reikšmę.

Būtis kristalizavosi į debesų ganymą. Stebiu juos, kol pasirodo saulė, tada suraukiu antakius ir užsimerkiu, po kiek laiko nejučia užmingu, prabudusi naktį stebiu juodą dangų arba Šiaurinę žvaigždę, kol sulaukiu ryto ir tada vėl viskas iš naujo.

Gal man dar viskas prieš akis?

  • Juk man dar viskas prieš akis, – dusdama aiškinu internams.
  • Ką jaučiate?
  • Svaigsta galva, džiūsta burna, tirpsta dešinė ranka ir koja, stinga oro…
  • Kas dar?
  • Kas dar? Skaičiau, kad kiekviena minutė svarbi! Bet kurią akimirką galiu mirti, blogiausiu atveju likti paralyžiuota ir visą likusį gyvenimą myžti po savimi!
  • Mademoiselle, jūs per jauna, kad jus ištiktų insultas.

O jūs akivaizdžiai PER JAUNI, kad išmanytumėte savo darbą, – pagalvoju, o tada nutęsiu:

  • Bet aš rūkau ir geriu…
  • Kasdien?

Trečiadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis, pirm… Nu, jau beveik... – suprantu skaičiuodama dienas ant tirpstančios rankos pirštų.

  • Tik progomis…
  • Laikas būtų visai atsisakyti, – pradeda pamokslauti.
  • Nesupratau?
  • Prigulkite.
  • Čia? Koridoriuje?
  • Palatos užimtos.

Atsistoju, trukteliu aplink bambą apsivijusį sijoną žemyn ir prigulu. Per tas kelias sekundes spėju pagalvoti, kad dar norėčiau pagyventi ir, kad jei dar gyvensiu, tai viską darysiu kitaip. Pagalvoju, kad būtų apmaudu mirti svetimoje šalyje, krauju ir anestetikais dvokiančiame greitosios pagalbos koridoriuje, paskutiniesiems žodžiams skambant maždaug taip:

  • Do you have any friends or family?
  • What?
  • Are you single?
  • Yee… s…
  • Manau ji neteko sąmonės, – konstatuoja.
  • Ne, viskas tvarkoj, tik susimąsčiau, – pralemenu.

Tuo metu, šviesiaplaukis ančiuko veido medicinos pirmakursis atsiraitoja balto chalato rankoves ir palinksta virš manęs.

  • Kas dabar bus? – sustingstu.
  • Ar vienodai jaučiate abi puses? – braukdamas per mano rankas savosiomis pasiteirauja.
  • Gal užteks tų preliudijų, tuoj vemsiu…

Internai susižvalgo ir dingsta skirtingose palatose, po minutėlės grįžta nešini pupelės formos indeliais: vienas su kartoniniu, kitas su aliuminiu.

  • Tai į kurį dabar?

Buvau bepradedanti autis batus tvirtai įsitikinusi, jog toji pseudo daktarų šutvė iš manęs šaiposi: čiupinėjo, liepė daryti įvairiausias grimasas, liesti nosį pirštų galiukais, vaikščioti pirmyn atgal. Tačiau, kai pasiūlė padaryti smegenų tyrimą, supratau, kad situacija iš tiesų gali būti rimta.

  • Dar tokia jauna, o jau va… – filosofuoja pats ponas Viešpats stumdamas lovą ligoninės koridoriais lifto link, – geriau kur nors paatostogautum, paslidinėtum…
  • O dabar gaunu  free ride, ne prasčiausias variantas, ką?
  • Kilsim du aukštus į viršų, – informuoja spausdamas mygtuką.

Visąlaik žinojau, kad dangus viršuj, bet, kad tik antrame aukšte…

Iš ligoninės išrašė tą patį vakarą. Ilgokai nenorėjau patikėti, kad mano negalavimai – migrena. Nenorėjau patikėti ir tuo, kad smegenų tyrimas neparodė nieko neįprasto.

Pravėrusi duris giliai įkvėpiau gaivaus oro, dar nuoguose medžiuose, kur ne kur čiulbėjo paukščiai, prie durų rūkęs senis atsikrenkštęs nusispjovė ir įėjo vidun. Iš Cafe Manhattan sklido devyniasdešimtųjų dvasia ir rūgstančių apynių kvapas.

Metro stotelėje lengvai įkaušę keliautojai paklausė ar žinau, kur Irane galima įsigyti prieskonių ir kokybiškų kilimų… ir aš žinojau, nors niekad ten nesilankiau. Valandų valandas pasakojau jiems apie šafraną, žagrenį, kmynus, pipirinę… ir kaip audžiami persiški kilimai.

* Foje „Arbata” iš albumo „Vandenyje” (1993)