Tu

Šiąnakt sapnavau tave. Klojai lovą. Kryžiavau kojas iš didelio noro permiegoti – laikeisi atstumo. Rado, kada maivytis, – pagalvojau. Paklojai ir liepei gulti bartuku.

  • Nuo kada šitaip miegam?
  • Nuo dabar.

Grynai išsidirbinėja, – vėl nuklydau į apmąstymus.

  • Neišsidirbinėju, taip reikia, – perskaitei mintis.

O kam? Kodėl? Kodėl dabar, kai viskas tinkama: tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas tu ir tinkama aš. Kodėl?

  • Mudviejų laikas praėjo, – kalbėjai purendamas pagalves.

Mano nuomone, jis net nebuvo normaliai atėjęs, – tęsiau pokalbį, – buvau dar jauna, supranti? Nesupratau nei savęs, nei tavęs, o dabar… dabar viskas kitaip, atrodo, kad galėjau susigyventi su tuo, kad buvai pirmas ir galėtum tapti paskutiniu.

  • Nusišneki, – jau gulėdamas nutraukei, – gulk šalia ir miegok.
  • Kaip kokioj septintoj klasėj, – pastebėjau tempdama ant savęs antklodę, – tikiuosi kojas plovei?
  • Ploviau…
  • Duok pauostysiu, – prikišdama nosį prie pėdų paliepiau, – ir iš tiesų – plovei. Tai, kad jau nusiprausęs, gal bent pasilaižom?
  • Kodėl mane palikai?
  • Miegi?

Pabudau viengulėje lovoje, šalia ant čiužinio miegojo kitas vyras, kurio vardo neprisiminiau, todėl pavadinau tavuoju.

  • Vėl sapnavai?
  • Sapnavau, – prisipažinau rąžydamasi, – taip jau nutinka, kad, kai kažką myli, mintys apie tą žmogų neapleidžia, net kai viskas senai pasibaigę, taip senai, kad net nebeprisimeni, kuri dalis buvo tikra, o kurią išsigalvojai.
  • Kiek valandų? – paklausė vienai nakčiai apsistojęs buvęs mylimasis, kuris dabar (o ir prieš tai mieliau čiulpė vyrams nei laižė moterims).
  • Po septynių keturiolika, – tarstelėjau žiūrėdama į mobiliojo telefono ekraną, – sapnavai ką nors?
  • Sapnavau, – pasirėmęs galvą ant rankos atsiduso, – sapnavau, kaip klojau lovą, o tu kryžiuodama kojas iš didelio noro prašei, kad su tavimi permiegočiau.
  • Ko nori pusryčiams? – nukreipiau kalbą, nes tai, kad sapnuojame tuos pačius sapnus – per daug keista.
  • Kiaušinienės, juodos duonos su sviestu ir juodos kavos.

Virtuvėje sėdėjo kitas tu, tu, kurį šį kartą, sutikau netinkamu metu. Tu dabar buvai per jaunas, nesupratai nei savęs, nei tuo labiau manęs.

  • Labas rytas, – nutęsei.
  • …, – atsakiau tyla.
  • Išsikraustau, – informavai.
  • Kada? – pasidomėjau įsikibusi į praviros spintelės dureles.
  • Savaitės bėgyje, – prisipažinai gesindamas cigaretę.
  • Turi pieno?
  • Turiu, – pravėrei šaldytuvą ir ištraukęs Žemaitijos pieno pakuotę ištiesei man.
  • Ačiū, – padėkojau, – gali mane pabučiuoti?

Stovėjome tyloje, priėjai arčiau, žiūrėjome vienas į kitą, oda aplink tavo akis šiek tiek susiraukšlėjo, iš jų dingo liepsnelės, juodi plaukai pradėjo žilti, pečiai šiek tiek sulinko, kūnas sulyso. Atsidusai, tarsi norėdamas kažką sakyti, pasisukai į mane šonu ir pagarsinęs radiją išėjai iš virtuvės.

Nick Cave and the Bad Seeds dainavo apie tai, kad niekada nebeišsiskirsime. Supyliau pieną į dubenėlį, įskėliau keturis kiaušinius, uždegiau dujinę viryklę, iš spintelės ištraukiau keptuvę.

Prie stalo sėdėjote visi  keturi: tu, kuris mylėjai vyrus, tikrasis tu, tu, kuris be atsako mylėjo mane ir tu, kuris pasirodė mano gyvenime netikėtai ir taip pat netikėtai išėjo palikdamas atmintyje tik pokalbių nuotrupas ir muziką.

  • Ką su tavimi daryti? – pusbalsiu paklausiau, tarsi tavęs keturiuose asmenyse, tarsi savęs.
  • Pamiršk, – pasakė tas, kurį ir taip vargiai prisimenu.
  • O kaip? Kaip pamiršti? Visaip bandžiau, bandžiau ieškodama  kituose, bandžiau paskandinti vyno svaiguly, bandžiau medituoti ir susitelkti į save, tačiau net ir ten radau tave, keisčiausiuose vietose: ausies lezgelyje, kaklo linkyje, pirštų galiukuose, papilvėje, dešinės kojos kelyje, į kurį kažkada įkandai…
  • Pamenu, – šyptelėjo tas, tikrasis.
  • Kiaušiniai pridegs, – priminė tas, kuris myli vyrus.
  • Kuris nors žino, kiek minučių reikia kepti kiaušinienę?
  • Parodyk, – atsistojo, tas, kuris myli mane, priėjo arčiau, pavartė kiaušinius mentele ir išjungė dujinę, – dabar uždenk dangčiu ir, kol užtepsi sviestą ant duonos, bus paruošta.

Kol tepiau sviestą ant duonos likai tik tu vienas, tas tikrasis.

  • Kur visi?
  • Paprašiau, kad išeitų, sakiau, kad visiems neužteks ir, kad mudviem reikia pasikalbėti.

Kalbėjomės jau tūkstančius kartų ir apie viską. Išsiaiškinome, kad myli mane, o aš tave, bet tai ir yra didžiausia kliūtis, nes meilė nėra tai, ko ieškome.

  • O ko mudu ieškome? – kalbėdama, tarsi būtume vienas asmuo paklausiau.
  • Gal išėjimo? – kapstydamas šakute po dubenėlį su kiaušiniene suabejojai.
  • … a, tai štai, ką veiki – sukišęs veidą į kitų moterų tarpukojus – ieškai išėjimo?
  • Nešnekėk taip, tau netinka, – pasakei ir aš nutilau, nes vienintelis žinai, kas man tinka ir kas ne, ką man galima daryti ir ko – nederėtų.
  • Ačiū, – padėkojai už kiaušinienę.
  • Pabučiuok mane, – suglaudžiau lūpas bučiniui ir užsimerkusi palinkau arčiau.

Pabučiuoji į lūpas, atsimerkiu, o priešais mane tu, tas kuris mane myli. Apvedu lūpas nykščiu, kaip Jean-Paul Belmondo personažas filme Breathless*.

  • Kur buvai? – paklausiu atsidususi.
  • Už nugaros…
  • Visą laiką?
  • Taip.
  • Pyksti?
  • Ne, kodėl turėčiau?

Ir iš tiesų, gi esi vienas ir tas pats, tiesiog kituose pavidaluose.

*Jean-Luc Godard filmas „Breathless” (1960)