Auksinė žuvelė

–   O gal vis dėlto noriu išvažiuoti? – nukratai pelenus, – Ar girdi?

–         Klausi ar nori? Ko nori? Gal visgi nori? Paduok peilį.

–         Sėdžiu dykai kelintas mėnuo. Ar toks turi būti gyvenimas? Kaip pasakytų viena gyvenimo bendrakeleivių, gera draugė, žavinga moteris, galų gale mūza: ar už tokią Lietuvą mes kovojom? – pauzė, – Žuvis vis dar juda…

–         Nieko nepadarysi.

–         Vožtelėk su kuo nors.

–         Kuo?

–         Perdurk šakute?

–         Šakute? Tai žiauru.

–         Žiauru, kai esi vegetaras ir turi dirbti žuvies skyriuje. Tada padaro akciją karpiams – keturi eurai keturiasdešimt devynis centai už kilogramą. Eilės žvejų nusidriekia per visą parduotuvę kelis syk apsisukdamos aplink pieno gaminių šaldytuvus ir tu stovi, tarsi budelis su kruvinu kaltuvėliu rankoj vykdydamas egzekucijas, vieną po kitos, vieną po kitos… už tris eurus per valandą.

–         Nieko nepamiršai? Niekur nevėluoji?

–         Kodėl? Veji lauk? O vakarienė?

–         Pasidažei, pasipuošei, pamaniau, kad turi reikalų.

Persistengei. Vėl. Dabar pagalvos, kad dėl jo. Lietuvoj moterys taip nesidažo, tuo labiau taip nesirengia, nebent eidamos į teatrą.

–         Niekad negali žinot, – atsidūsti ir nusuki kalbą, – Viskas itin trapu. Ar kada bent jau pagalvojai, koks trapus yra žmogaus gyvenimas? Vieną akimirką straksi patenkintas per lietum kvepiančią rudeninę alėją, kitą jau guli paslikas ant asfalto, pasilydęs ant šlapio klevo lapo, lūžusiu kaklo slanksteliu. Per sekundę gali tapti našta, po savimi nesugebančiu susitvarkyti invalidu. Arba dar blogiau.

–         O kas gali būti blogiau?

–         Auksinės žuvelės spurdančios kriauklėj paklausk.

–         Žuvele, žuvele, kodėl Marijai šį vakarą tokia nepakeliamai chujova nuotaika? – pauzė, – Suspurdėjo du kartus, kaip manai, ką tai reiškia?

–         Manau, kad nieks nesupranta ekscentriškos mano asmenybės, gal visgi esu menininkė? Gal man nusipirkti beretę?

–         Beretė. Hm, per daug suromantizuota. Beretė neperduoda tos jausenos, to SKAUSMO.

–         O kas dabar ant bangos, kas geriausiai išreiškia tą TIKRUMĄ?

–         Sunku, pasakyti. Nesu ekspertas šiuose reikaluose, – pauzė, – paragauk.

–         Druskos, gal trūksta?

Stebi jį įberiant druską į salotas. Jis užsirišęs ryškią gėlėtą motinos prijuosę, sukasi virtuvėje džiazo ritmu, tikras bitnikas: visad niūniuoja, muša ritmą, pulsuoja užkrečiančia energija. Kartais nori būti jo smuiko stygom, violončele, fortepijono klaviatūra, saksofonu jo rankose…

–         Išraudai. Karšta?

–         Net svaigu.

–         Plačiau praversiu langą.

Neatsisakyčiau, jei plačiau pravertum mane.

–         Sakei kažką? Dar vyno?

–         Vyno? Taip, ačiū, – nukeli koją nuo kojos. Prisidegi dar vieną cigaretę.

Pildamas vyną jis pasitempia, tarsi kas kaltą į užpakalį sukišęs būtų, išsitiesia, užlenkia kairę ranką už nugaros. Nusišypsai, nes šiuo periodu viskas, ką jis daro atrodo – nepriekaištinga, visi pokštai – šmaikštūs, kalba – sklandi, judesiai – tikslūs, namai – jaukūs, gaminamas maistas – skanus ir taip toliau, ir panašiai.

O dar prieš kelias savaites skundeisi, kad praradai tikėjimą meile, galų gale vyrais.

Užteko vienų nepavykusių santykių, kad visiems laikams užsiprogramuotum elgtis su vyrais, tarsi feministė kalė, kur taip nekenčia visos vyrų giminės, kad mieliau laižytų kitoms feministėms kalėms nei dar sykį įsitrauktų į romantiškus santykius su priešingos lyties atstovu.

–         Marija?

–         Povilai?

–         Kai svajotojas miršta, kas nutinka jo svajonei?

–         Povilai, jūs mane kadrinate?

–         Kodėl?

–         Nemaniau, kad tamsta, toks saldžialūpis.

–         O kaip kitaip nusitempti moterį į lovą? – pauzė, – Nusitempti į lovą – labai jau atgyvenęs posakis, tiesa? Galima gi bet kur, ar ne taip? Paimti moterį atrėmus jos nugarą į durų staktą, pasisodinti ant sofos, užlenkti drabužinėje, užsikelti ant skalbimo mašinos, ant virtuvės stalo/…

–         /…koks jūs, Povilai, buitiškas.

–         O jūs, Marija, staiga tapote labai oficiali. Gal jums dar vyno? Gal dar vieną cigaretę, kad įtampa atslūgtų?

Tokių vyrų nebūna. Turbūt vėl būsi, kažką išsigalvojusi.

–         Povilai, negaliu, esu įsipareigojusi.

–         Kam, nejau Viešpačiui? – paklausia, tarsi įsitikinęs, kad be jo manim daugiau nieks nesidomi, o tada pratrūksta, – Marija, tavęs neperprasi, vieną akimirką elgiesi, kaip lesbietė, kitą, kaip rujojanti patino ištroškusi kalė. Tada tampi naivia mergaičiuke, kurią tiesiog norisi gerai išbarškinti, kad suprastų, jog gyvenimas ne vien meduoliniai namukai, o ir šūdas rožėmis niekad nekvepės. Po akimirkos persikūniji į goslią gundytoją, kurią (tarp kita ko) irgi norisi padulkinti, po to virsti moterimi, su kuria sutikčiau nugyventi visą gyvenimą ir, kai jau būnu pasiruošęs dėl tavęs gyvybę paaukoti prabilsti, kaip bobų boba, Viešpats tarnaitė, bybio nemačius davatka!

Ne. Visgi neišsigalvojai. Tikras jis. Stovi šnopuodamas iš nepasitenkinimo. Piktas. Vyras, ką tik supratęs, kad negaus. O tu užsimanai į tualetą. Jei dabar atsistosi, jis pagalvos, kad įsižeidei ir eini pasiimti palto.

–         Povilai, – nukerti, – dabar atsistosiu ir nueisiu į tualetą, nes noriu nusišlapinti, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, jog įsižeidžiau ir einu pasiimti palto. Priešingai. Grįžusi norėčiau, kad visgi spjautumėte į senamadišką posakį ir nusitemptumėt mane į lovą.

Užsidarei tualete. Tave taip pakerėjo emocijos tikrumas, kad nesugebėjai net pramyžti. Kaip visgi seniai buvai sujaudinta momento! Pastaruoju metu pripratai bendrauti vien elektroniniais laiškeliais, susižavėjimą reikšti like mygtuku, bartis įjungusi CAPS LOCK. Netgi meilė įsikūnijo į tris juoda ant balto žodžius: bučiuoju, pasiilgau, myliu. O kartais tiesiog arba x x x.

Nuleidai vandenį, nusiplovei rankas ir grįžai į virtuvę.

–         Ačiū, Povilai.

–         Pavyko?

–         Bravo! Bra-vo! – plodama rankomis kelis syk suskanduoji.

–         Nejuokink, palyginti su Buratino vaidmeniu šeštos klasės Kalėdų žiburėlyje…

Kalbėdamas apie Buratino spektaklį jis papildo taures ir prisidega cigaretę trumpam užsimiršdamas, kad orkaitėje kepa žuvis. Seki jį tuo apsiseilėjusiu susižavėjusios idiotės žvilgsniu.

–         Delniukai nešlapi?

–         Šlapi.

–         Ryt turbūt visą dieną dūsausi ir klausysiesi Beyonce’ės Miss you.

–         Nesiklausysiu. Klausysiuosi Radiohead’ų, arba senų Foje dainų, kad paaštrinti tą visą įsimylėjimo kančią, baimę būti atstumtai, ar dar blogiau/…

–         /… kas gali būti DAR BLOGIAU?

–         Dar blogiau – būti NESUPRASTAI.

–         Ne, tai tu visgi įsimylėjus ar menininkė?

–         Įsimylėjusi menininkė.

–         Palauk, regis, žinau, kuris muzikinis takelis būtų tinkamiausias. Tuoj pat atnešiu diską. Ištrauk karpį, jam daktarai neleido per ilgai mėgautis saunos teikiamais malonumais.

–         Kodėl? – klausi traukdama iš orkaitės į foliją suvyniotą žuvį.

–         Širdis silpna, – tiesdamas Lana del Rey Born to Die konstatuoja.