Miražas

  • Miražas – visa tai/…
  • /… prasideda/…
  • /… nieks mūsų čia nelaukia, šneka tik daug. Ar pirmas kartas? Visi čia mėgėjai pašnekėti, pasiskųsti ypač: ai ai ai, kaip blogai, išvažiuoja jaunimas, protai nuteka. Kurie protai, tuos kuriuos dulkino per visas pamokas įskaitant fizinį lavinimą ir darbelius?!
  • Bet gi ne tik šneka, susigrąžinti bando…
  • Negadink nervų! Akinius nusivalyk, – tyla, – rimtai, sakau, nuo kavos garų aprasojo. Šaunuolė. O dabar paklausyk, kol ir mano protas neapaugo samanomis.
  • Klausau, – ji siurbtelėji balintos kavos, leisdama suprasti, kad tai bus dar vienas bergždžias lojimas ne į tą medį.
  • Ne, padarom kitaip… Pasakyk, ko čia sėdi?
  • Kaip tai?
  • Pelyte, jei taip ir toliau, tapsi vaikščiojančiu lavonu, žmogaus iškamša, lobotomizuota debile. Televizorių žiūri?
  • Žiūriu, – klusniai linkteli galva.
    Prisidegu cigaretę.
  • Nebežiūrėsi, girdi? Grįžusi namo išjungsi tą skaitmeninę velnio dėžę ir įdėsi skelbimą į skelbiu.lt ar kokį kitą iki skausmo neskoningą padelius laižančio web dizainerio sukurtą elektroninį puslapėlį, kuris naudingas tiek, kiek Lietuvos Respublikai seimo rinkimai. O! Kad jau užkabinome šią temą… – nukratau pelenus ir stebiu ją įsmeigusią stiklinį žvilgsnį į kieme besidulkinančius šunis, – Gal dar kavos?
  • Ne ne ne…
  • Ar galiu pasiteirauti, už ką balsavai?
  • Nebalsavau, – nunarinusi galvą prisipažįsta, tarsi būčiau nuodėmklausys.
  • Va, tai tau…
  • Rinkimai, kaip loterija, kurioje niekad nelaimi: balsuoji balsuoji, o aukso puodo, kaip nėr, taip nėr.
  • Skundiesi, tačiau tuo pačiu reiški nepasitenkinimą valdžia, vadinasi dar ne viskas prarasta! Duokš paspausiu dešinę… ko taip nedrąsiai? Bijai, kad viena ranka spausiu, kita iš kišenės piniginę su banko kortelėmis ir asmens dokumentais ištrauksiu? O grynųjų turi?
  • Ne ne ne… – nervingai krizena viena ranka arčiau savęs nepastebimai traukdama rankinuką.
  • Geri mano kavą, iš mano puodelio, mano namuose ir bijai, kad apšvarinsiu? – nuleidžiu rankas.
  • Nevalingai, atleisk.
  • Nevalingai, – prunkštelėju, – nors, jei operos ir baleto teatre per naktį dingsta kanceliarinės prekės nėra ko per daug stebėtis ar ne?
    O toliau užgula nepakeliama tyla. Gyvas tarp mūsų tik iš peleninės kylantis cigaretės dūmas.
    Jei turėčiau darbą su ja nebendraučiau, rasčiau pasiteisinimų atitolinti susitikimą, tačiau ji žino, kad dabar dienų dienas leidžiu namie. Užsuka kasdien, pasak jos: netyčia, eidama pro šalį. Ne nuostabu, nes gyvena aukštu aukščiau. Kartais pro šalį eina ne viena, atsiveda ir šunį, visų draugą, Rikį, kuris laksto išsižiojęs po namus, kol susivelia kojos.
  • …kiemo sargas Sigitas priimtų palankesnius valstybei sprendimus. Galvoji tuščiažodžiauju, kaip ir visi?
  • Kodėl? Veikiausiai net pati priimčiau geresnius sprendimus.
  • Abejoju, bet štai Sigitas… jis kaip Didysis Brolis, kurio buvimo nejauti, bet žinai, kad jis viską stebi.
  • Kas?
  • Si- gi- tas, net ir dabar, matai šluotkotis kyšo? Sigitas po langais, klausosi, ką šnekam… – praveriu orlaidę, – Sigitai, ei! Pasirodyk! Gal kavos? Sigitai? Tyli, apsimeta, kad yra nematomas. Ech… Žinai, pelyt, kas nepaliauja stebinti, viską žinau – nieko nedarau fenomenas. Lietuvoj, durnių nėra. Tikrai tikrai, paklausk kada kieno nors, taip ir klausk: durnas gal? Ką atsakys, kaip manai?
  • Duos į galvą.
  • Duos. Nes įžeidei. Ne šiaip sau. Pas mus tik vienas už kitą protingesni, visi – gudrūs, gudresni, o gudriausi – valdžioje. Kad ir vakarykštė situacija prie baro, sąstingis, kitaip ir nepavadinsi: du barmenai ir šimtas ištroškusių snukių, kaip atsistojau į eilės galą, taip ir nepajudėjau, ir gėrimo nenusipirkau. Ir žinai kodėl? Todėl, kad nieko nepažinojau, nei barmenų, nei baro savininko, nei koncertuojančios grupės.
  • … ir bedarbė esi tik todėl, kad neturi pažįstamų? – traukia per dantį.
  • Ne, todėl, kad pavardė ukrainietiška.
  • Gerai, kad mus dar Europos Sąjunga prižiūri, mes kaip suluošinti vaikai – vieni nepajėgiam. Mažos šalies kompleksas.
  • Patys sau tuos kompleksus įsikalbėjom.
  • O! Bravo! Bra-vo! Tiesa, apie mus gi nieks nieko nešneka, mažai, kas apskritai žino. Paranoja, pacientai ūmių psichozių skyriuj…
  • Gal iš tingulio visa tai?
  • Apsileidimo. Gal dar kavos?
  • Neatsisakysiu.
  • Ne ten energiją koncentruojam. Pykstam, ginčijamės, kumščiais mojuojam, urzgiam, lojam, kandam ir t.t. Ir kam nuo to blogiau?
  • Taiptaiptaip…
  • …ir nieks nebekuria iš idėjos, visi valgyti nori. Visiems duonos reikia, matai, kitiems dar ir sviesto. Pagal tokias išvadas – Lietuvoj sočiau pavalgo tik televizijos žvaigždutės ir minėtieji politikai. – pauzė – Nors šioje šalyje, tai vienas ir tas pats. Kiti užsidirba tik ant mokesčių. Bet, kaip pasakė Erlickas: iš bado irgi nieks nemiršta. Todėl verta džiaugtis!
  • … sakyk, o dėl kokios priežasties grįžai?
  • Ne pirma ir ne paskutinė klausi. Apkvailino mane, aukso kalnus žadėjo, būrė, kad yra darbo vietų, kad laukia su naujomis patirtimis mūsų, tautos išdavikų… Nemeluosiu, grįžti neskubėjau: knygų paskaičiau, kalbą palavinau, kitas tautas pažinau, juodo ir balto mačiau…
  • O dabar?
  • O dabar aklina tamsa, kaip košmare, rėki, bet neprarėki. Uždarytas dėžėje su daugybę durų, beldi, tačiau nieks neatidaro, nes tose žadėtose darbo vietose dujų nelaikantys senjorai. Kaip manai, kodėl visi spėja, kad Lietuvoj situacija pagerės po kokių dvidešimties metų?
  • Nes pensininkai išmirs.
  • Kaip nežmoniška šitaip kalbėt…
  • Na jau, na jau, kam tas smerkiantis žvilgsnis išduodantis naivumą? Visi mirsim, pelyt.
    Pelytė atsistoja, padėkoja už kavą ir apsikabinusi rankinuką patraukia durų link. Stebiu ją pro durų akutę lipančią laiptais į viršų atgal į savo niūrią realybę. Pelytė jau trisdešimt metų dirba kirpėja jaunimo kirpykloje, ištekėjo jauna, sako, kad iš meilės, bet turiu prielaidą, kad dėl buto. Dažnai girdžiu ją kivirčijantis su vyru, po to klausausi jos raudos, kai vyras neapsikentęs moralizavimų užčiaupia pelytę kumščiu, kartais smaugia, kol ji ima dūsti ar netenka sąmonės, tada atvažiuoja greitoji pagalba ir išveža pelytę į ligoninę. Ligoninėj pelytę lanko jos mokyklinio amžiaus vaikai, iš kurių mokykloje visi juokiasi, nes jie rengiasi per akciją pigių rūbų parduotuvėje pirktais skudurais ir valgo iš namų atsineštus pietus.