Poza

  • Ak, kaip tai būtų nuspėjama ir nuobodu iš mano pusės. Tačiau, gal ir esi teisus? Gal moteris iš tiesų išpildo save tik sukurdama šeimą? Gal išties man reikia vyro? Bet tik vyro. Nors ilgainiui ateitų natūralus noras susilaukti palikuonių.
  • Manai, sugebėtum visą gyvenimą praleisti su vienu žmogumi?
  • Monogamija – tai itin įtempta sąvoka. Žinai, visada pavydėdavau savo vyro, sergėdavau jį kaip žvėris, nuo minties, kad gali būti su kita, suspausdavo skrandį. Ir kaskart pavydas tapdavo toks stiprus, kad nebegalėdavau prašnekėti. Visi santykiai be abejo pasibaigdavo tyla. O kas baisiausia, visas tas moteris – išsigalvodavau. Užvaldyti kitą, tai praktiškai tas pats, kas sutverti dar vieną savo kopiją, tiesa? Iš kito reikia pasiimti tik geriausia, o po to paleisti, taip kurtume tobulą save. Žinau, pasakysi, kad tobulų nebūna, žinau, pasakysi, kad nesutinki. Ir turbūt būsi teisus. Nes tau patinka užvaldyti. Ir tai natūralu. Valdyti – vyrų prigimtis, kaip ir konkuruoti. Nors šiame amžiuje vis dažniau konkuruoja moterys. Bet, gal tik todėl, kad ilgus metus buvome priespaudoje? Ir dabar jaučiamės ne savame kailyje, tarsi matuodamosi motinos batelius, apsivilkusios keliais dydžiais per didelius drabužius, labiau krentame į akis?
  • Nesuprantu, kur link krypsti, – jis užgesina cigaretę, sukryžiuoja kojas ir atsilošia krėsle.
  • Monogamija gali atrodyti natūrali tik moterims. Gali – ne privalo. Moterims tiesiog sudaromos mažiau palankios sąlygos eksperimentuoti. Žmogus yra valdomas fundamentalių instinktų.
  • Taip, visa kita – poza.
  • Nieko nepasakysi?
  • Sutikti su tavimi reikštų paneigti dalį svarbių įsitikinimų. Kita vertus, tai būtų – išsilaisvinimas.
  • Išsilaisvinimas ideologinė sąvoka. Turiu dar vieną teoriją sakančią, kad mums patinka gyventi savo minčių kalėjimuose, nes besikankindami patiriame psichologinę satisfakciją. Tokios mazochizmo apraiškos yra neatsiejamos nuo užslėpto troškimo būti pažemintiems kito, ypač tarpusavio ryšiuose grįstuose seksualiniu kontaktu.
  • Toks santykis peržengia normos ribas.
  • Bet būtent ten ir norime būti, ten ir yra laisvė. Ir apskritai, žmogaus laisvė turbūt pati ribočiausia sąvoka.
  • O dabar tu – dramatizuoji.

Ir išties ji dramatizuoja. Visą šį laiką kalbėjo tik tam, kad pasakytų, jog nori būti su manimi ir, kad yra pasiryžusi ištverti mano neištikimybę. Bet taip ir nepasakė, tikėjosi, kad perskaitysiu viską tarp eilučių. Perskaičiau. Tačiau tik todėl, kad ją labai gerai pažįstu. Nors ir baidosi, kai tai jai pasakau. Ginčijasi, kad žmogaus neįmanoma pažinti. Anot jos: neužtenka vieno gyvenimo, kad žmogus pats pažintų save. Kažkada ji pasakė, kad reinkarnacija yra tikrasis savęs pažinimo reiškinys. Žinoma, kai tai išgirdau mudu vakarieniavome ir aš paspringau šparagu. Tačiau, tai nenutraukė jos kalbos, pamenu, ramiai pakilo nuo kėdės, filosofuodama priėjo prie dūstančio manęs ir pradėjo iš visų jėgų kumščiu trankyti nugarą aiškindama, kad, gal mes ir nepajėgūs prisiminti praeitų savo gyvenimo patirčių, bet jos be abejonės yra susikaupusios mūsų sieloje, nes: kaip kitaip paaiškinsi žmonių skirtumus ir jų brandumą nepaisant amžiaus? Aplinka? – atsikosėjęs paklausiau. Gal… – ji nutęsė nenorėdama sutikti ir nuleidusi galvą tęsė vakarienę. Ir dabar ji sėdi nuleidusi galvą, sukinėja karolius, turbūt vėl kontempliuoja kažką genialaus.

  • Užsimaniau alaus, – pareiškia.
  • Turbūt protingiausias sprendimas šiame gyvenime, – patraukiu per dantį, ji nusišypso. Turbūt net negirdėjo, ką pasakiau.
  • Žinai, kas keisčiausia? Kad ilgus metus vyrai gali ištverti be moters. Tačiau permiegoję su viena, tarsi atgyja ir nori vis daugiau, – kišdama rankas į palto rankoves pasidalina apmąstymais

Bare gurkšnojant alų ji pažiūrės tiesiai į akis ir pasakys:

  • Turbūt esi vienintelis vyras, kurio iš tiesų noriu, bet niekaip negaliu gauti ir tai neapsakomai skaudu. Būdama su kitais, pykstu ant tavęs, kad verti mane taip elgtis. Tada raminu save, kad ieškau, kad dar neatradau, kad eksperimentuoju. O po to grįžusi namo randu tave ir pasidaro neapsakomai gėda, tarsi būčiau tave išdavusi.