Realybė

Pakeli juodos kavos puodelį nuo stalo ir net nepriglaudęs prie lūpų padedi atgal. Atsiremi į metalinės lauko kėdės nugarėlę. Pasėdėjęs minutėlę pradedi muistytis akimis ieškodamas iš ko galėtum nugvelbti cigaretę. Saulė plieskia į veidą, užsidedi akinius tamsintais stiklais: taip seniai jos nematei, kad dabar nebegali į ją žiūrėti.

Prisėdu priešais. Porą minučių sėdime tyloje: stebiu klaidžiojantį kitoje realybėje.

  • Užsisakysite?
  • Kavos. Juodos kavos.

Nieko nesakai, net nejudi, sėdi mažumėlę atlošęs galvą, sunėręs rankas ant krūtinės, kojas ištiesęs į priekį ir apie kažką galvoji. Ir aš minutėlei užlenkiu galvą į debesis ieškodama tavęs.

Kilsteli akinius stodamas akistaton su mano persona.

  • Žinai, ko norėčiau? – paklausi.
  • Tapti viena? – pasiūlau.
  • Gal vėliau?
  • O dabar?

Neatsakai, užsimerki ir vėl atloši galvą. Saulę sekundei užtemdo debesys: užsisiaučiu pečius megztuku. Padavėjas atneša kavą, šykščiai nusišypso ir nurinkęs atstumtas lėkštes pradingsta restorano gilumoje.

  • Rūkysi? – išsitraukiu pakelį tabako.

Nežymiai linkteli išsitiesdamas kėdėje, pasirąžai ir žiovaudamas paklausi:

  • Kiek laiko užtrunka pažinti žmogų?
  • O kiek laiko užtrunka pažinti save? – liežuvio galiuku perbraukiu popierėlį.
  • Gal tiek, kiek esi?

Spragteli žiebtuvėliu ir giliai įtrauki dūmą apniaukdamas dangų. Į juodos kavos puodelį kapteli pirmieji lietaus lašai. Žmonės sėdintys prie aplinkinių stalelių pamažu skirstosi.

Užsitrauki švarką ant galvos ir nuo stalo pastvėręs ryšulį raktų pakyli. Sugriaudžia griaustinis pralodydamas paklydusį šunį.

  • Lįsk po švarku, – pasiūlai.
  • O puodeliai?
  • Išgyvens. Gal eime vidun? Pagirdysiu vynu.

Lietus intensyvėja skandindamas lauko terasą. Pasislepiu po švarku ir mudu nusekame senjorų porelę: tvirtai susikabinusios rankos, sunerti pirštai, nejučia pradedu pavydėti jiems ryšio.

Restoranas sausakimšas, ilgai nesvarstęs prisėdi prie pirmo pasitaikiusio staliuko. Greta lango.

Nusivilkdamas švarką akimis skenuoji gėrimų meniu. Stebiu gatve skubančius žmones, jie instinktyviai dengia galvas polietileniniais maišeliais ir neperskaitytais laikraščiais taip bergždžiai slėpdamiesi nuo įsisiautėjančios audros.

Nusičiaudi grąžindamas į bendrą realybę.

  • …anądien vaikštinėjau palei upę, stengiausi apie nieką negalvoti, praktiškai meditavau, kol neišgirdau balso šaukiančio vardu; atsisukau, tačiau kvietė ne mane; nusprendžiau sustoti, prisėdau ant žolės, stebėjau tekantį vandenį ir svarsčiau ar tai, kas vyksta čia ir dabar iš tiesų yra vienintelė realybė, ar visgi kiekvienas tuo pačiu metu išgyvename dar kelias dešimtis paralelių, tik apie tai nenutuokiame…

Darbe, o ne egzistenciniuose klausimuose, paskendęs padavėjas krenkšteli nutraukdamas mintį:

  • Išsirinkote?
  • Butelį geriausio Pinot noir

Brūkštelėjęs šluoste per stalo paviršių padavėjas palieka klausytis šurmulio. Pirmą kartą pagaunu veriantį žvilgsnį, tarsi bandytum įsikūnyti. Nusuku akis į už baro plušančią barmenę, jos iš pažiūros tiesūs plaukai ties kaktos linija garbanojasi sudrėkę nuo prakaito.

  • Tai sakai, kad šiuo metu kita tu gyvena paralelioje realybėje? – neatitraukdamas akių paklausi.
  • Prielaida – tai…

Palinksti į priekį, kol ištikimas padavėjas pildo taures, o aš trumpam nutylu, tarsi užtikta priešams bedėstanti karinio puolimo strateginį planą.

  • Įsivaizduok, – tęsiu padavėjui pasišalinus, – jeigu nebūčiau prisėdusi vos prieš dvidešimt minučių, turbūt būtum paprašęs sąskaitos ir dingęs viename senamiesčio skersgatvių; jei būčiau užtrukusi darbe…
  • Tačiau, visgi atėjai čia ir tas, kas galėjo įvykti, jei… tiesiog neįvyko.
  • Fiziniame lygmenyje – ne, bet…
  • Fiziniame lygmenyje? – nusijuoki. – Įdomu…

Trumpam nutylu, atsilošiu ir lėtai gerdama vyną stebiu aplinką: pro duris, permirkusi nuo lietaus, įeina vidutinio amžiaus dama, jos vandeniui neatsparus blakstienų tušas srovelėmis nutekėjęs skruostais. Į moterį užsižiopsojęs vyriškis užkliūva už skubančios padavėjos ir neišlaikęs pusiausvyros užvirsta ant senjorų porelės staliuko išversdamas jų dienos sriubas ir pintinėlę su balta duona…

  • Sekundžių reikalas, – tarstelėju po valandėlės.
  • Sutinku: jei toji moteris būtų įėjusi keliomis sekundėmis vėliau, padavėjos ir žioplio trajektorija būtų pakitusi ir jiedu būtų prasilenkę, tačiau tai – tik vienas po kito sekančių įvykių grandis.
  • … tebūnie, tai tik teorija; vaisingos vaizduotės kūrinys, tačiau ginčyti net menkiausių pasirinkimų energiją būtų tik bukas užsispyrimas. Nemanai?

Bukai užsispiriu žūt būt įrodinėdama savo tiesą; šypsaisi, turbūt pakerėtas vaikiško naivumo; padavėja vis dar laižo dienos sriubas nuo grindinio; vyriškis vis dar atsiprašinėja, tačiau nieks negirdi, ką jis šneka per gurgiančius senjorų pilvus.

Neatsakai, tik skrodi žvilgsniu. Neatsitraukiu, nebėra kur, svarstau, kad…

… noriu, jog  tu būtum aš, o aš būčiau tu; noriu skaityti tavo mintis ir dalintis savosiomis; noriu įsikūnyti į tave: susilieti į vieną nedaloma kūną; noriu, kad iš jo išsinertume ir atgimtume iš naujo, kaip totalus vienas…

  • … kuo tu vardu?