Kitimas

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

  • … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.
  • Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.
  • Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks net nenori su manim keliauti. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoje.
  • Nepergyvenk, – guodi tarsi save, tarsi pašnekovą, – tokiais atvejais svarbu suvokti problemą, pripažinti ją ir negatyvą paversti pozityvu.
  • Šneki tarsi vaistų pririjusi, – samprotauja pašnekovo žmona gerdama balintą kavą, nes šįvakar ji vairuoja.
  • Antidepresantų, – patikslina pašnekovas.
  • Tai santarvė su savimi, tai savęs suvokimo pasekmės, – dėstai užsidegusi, – vakar radau ir santykių su vyrais suvestinę. Sutilpo į vieną paragrafą.
  • Nekantrauju, – nekantrauja pašnekovo žmona.
  • Vyrai man tarnauja, kaip iškamšos, į kurias sudedu lūkesčius ir fantazijas, įkūniju mergaičių ir moterų laukiamą raitelį ant balto žirgo jų net nepažinodama. Tiesa mano versijoje, žirgas visada juodas, o raitelis panašus į amžinatilsį Heath Ledger, tačiau tai – nereikšminga detalė.
  • Bet mes visos taip darome, – nenusileidžia pašnekovo žmona, – mes visos idealizuojame.
  • Tikrai ne iki tokio lygio. Idealizuoti šiuolaikinius vyrus tiesiog būtina, vien iš solidarumo vestuvių versle besisukantiems. Pagalvok, kiek žmonių netektų darbo, jei moterys nustotų tikėjusios geresniu rytojumi… Beje, toje pačioje knygoje perskaičiau, kad jei šiuolaikinius vyrus prilygintume šunims, juos galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes: dobermanai ir kokerspanieliai. Dobermanai – vyriški vyrai, o kokerspanieliai – su moterims prilygstančiu emociniu intelektu, bet bėda ta, kad jų ausys nuliepę… dar yra Lesės tipo vyrai, visiems padedantys tėveliai.
  • … nenuostabu, kodėl pasirenki dulkintis su fantazijomis, – atsidūsta pašnekovas, tarsi traukdamas per dantį, tarsi suprasdamas situacijos rimtumą.

O tada pokalbį nugali restorane įsisiautėjęs šurmulys ir džiazas.

Buvo metas, kai nepakeldavai tylos įsivyravimo, tačiau po to, kai atradai save – tyla regis kaip išsigelbėjimas, tyloje randi sielos ramybę.

Po minutėlės pašnekovo žmona atsiprašo ir dingsta minioje žvalgydamasi tualeto; pašnekovas pasiūlo cigaretę, atsisakai. Žmogus keičiasi, kas penkis metus, vieni sąmoningai, kiti įtakoti aplinkos.

  • Ir tu pasikeitei, tiesa nedėdamas į tai didelių pastangų.
  • Tai gerai ar blogai?
  • Nei gerai, nei blogai, natūralu: persikraustei, pakilai pareigose, susikūrei naują socialinį ratą. Šios permainos pakeitė ir tavo asmenį, tačiau šerdis liko ta pati. Kita vertus, pagal budistus mūsų visų šerdis ta pati: džiaugsmas, meilė ir viltis.

Ištirpdinai laiką ir erdvę, paimi duoną, dėkodama ją laužai ir duodi savo mokiniams,tardama:

  • Kartais negaliu patikėti žmonių siauraprotiškumu…
  • Lietuvoje tiek daug tamsuolių, kad jaučiuosi, tarsi gyvenčiau viduramžiuose; net nekalbu apie seksimą, rasizmą, homofobiją ar pan. Dvidešimtmečiai skiriasi, – ištari tarsi skaitytum antraštę apie pasaulio pabaigą, – normalu?
  • Nelabai, bet man iš tikro tai pajebat, kas ką daro… – iškišęs galvą iš tarpukojo pasidalina.
  • Bet pagal tokią statistiką ir vidutinis gyvenimo amžius Lietuvoje turėtų būti penkiasdešimt penki metai. Nes po to tiesiog nebėra, ką veikti, – tęsi.
  • Pakeisk minčių foną…
  • Daryk ką darai ir mažiau šnekėk, nes esu šviesmečiai nuo orgazmo.
  • Viskas, – atsitraukia neapsikentęs.

Guli šalia ant nugaros ir spokso į lubas.

  • Žinai, ką?
  • Ką?
  • Man atrodo aš tave myliu, – prisipažįsti.
  • Vakar aiškinai, kad tai turbūt priklausomybė, nes esi linkusi vyrais naudotis, kaip iškamšomis ir painioji meilę su prisirišimu.
  • Tai visgi klausaisi, ką šneku.
  • Tai ne blet
  • Tada tai tikrai meilė.