Pokalbis

Prisėda šalia, balsas sodrus, užburia melodingumu. Pasakoja apie futbolą, šachmatų turnyrą, kuriam ruošėsi devynis mėnesius, automobilių ratlankius, kosmosą, močiutės daržus, o tada nei iš šio, nei iš to prisipažįsta:

  • …turiu moterį.

Nesuprantu, kuri pokalbio dalis privertė jį pagalvoti, kad esu bent kažkiek susidomėjusi.

  • Kiek laiko judu kartu? – klausiu, tarsi, tai turėtų reikšmės: vienas mėnuo – niekis, metai – jau šis tas.
  • Trys metai.

Tas laiko periodas, po kurio, pasak Beigbeder‘io,  meilė išgaruoja. Jam ne daugiau nei trisdešimt, akivaizdu, jog įsimylėjo per anksti. Nors…

  • Tai kodėl vis dar čia? – klausiu tik norėdama palaikyti pokalbį, nes dar liko lašas vyno.
  • Ji užsiėmusi savo šūdais… – nutęsia, leisdamas suprasti, kad jie ne tokie jau artimi ir, kad išgėrė vienu bokalu per daug.
  • Supratau.

Ką supratau? Tai, kad vyrai niekada neatsisako progos nu(si)leisti kitoje planetoje, o kiekviena moteris, tarsi atskiras pasaulis: neištyrinėtos erdvės traukia nevaldoma galia ir jie pasiduoda.

  • Kur tu buvai prieš/…
  • …/tris metus? – juokiuosi tiesiai jam į veidą, – turbūt gėriau alų Londone ir šnekėjausi su tokiu pačiu lopu, kaip tu.
  • Juokauju, – nejuokauju, turbūt taip ir buvo.
  • Turbūt manai, kad visoms taip sakau, – gurkšteli alaus, – tačiau su tavimi – kitaip, su tavimi – įdomu.
  • Ane?

Idiotas. Žinoma, kad su manimi įdomu! Įdomu yra su visomis moterimis, kurias pažįstu, nes jos: išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos ir… vienišos. Gal todėl ir vienišos, kad išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos?  Pasiūlyčiau pasižvalgyti plačiau – ne vien už stačio pimpalo galo.

  • Myliu savo moterį…

Prasideda: visi jie myli savo moteris. Kai jie taip šneka, net aš jas pamilstu, vien todėl, kad jos taikstosi su tokiais urodais.

Nebuvau sutverta kurstyti gęstančios vyriškumo ugnelės.

  • …mums gera kartu, – tęsia, – bet ji nori daugiau.

O aš akivaizdu – noriu mažiau, todėl ir guodžiasi.

Mes visos norim to paties, jei ir nenorim, tai paprasčiausiai tildome savyje balsą (arba jis dar neprašneko).

  • Ir ko ji kaži nori? – ištuštinu stiklą, – mažu ženytis?

Žvelgia į mane tarsi į aiškiaregę. Burk burk, čigonėle, man išburk…*

Kvanka.

  • …aš dar nepasiruošęs: nei vestuvėms, nei vaikams.
  • Vargu ar kada nors būsi, – ieškodama šaliko dėstau.
  • Kodėl taip sakai?

Nes tai biologija? Nes taip Dievulis panorėjo?

Ką jam dabar atsakyti? O atrodė visai padorus vyras.

  • Išeini? – seilėjasi.
  • Išeinu, – atsidūstu.
  • Gal dar pabūk? – paprašo ir aš stabteliu, nes jis laiko ranką.
  • Atsipisk, – paprašau.

Ir jis atsipisa, nes jo medžioklės instinktai atbukę, sistema atmeta iššūkius, o orbitoje skrieja kiti moteriški kūnai.

Jei būčiau vyras turbūt pasielgčiau taip pat, galų gale, kuris atsisakytų galimybės įgyvendinti vaikystės svajonę tapti kosmonautu?