Juoda kava

Saulėtą žiemos popietę tuščioje kavinėje klausydamiesi Paul Desmond Taste of Honey jie geria vėstančią juodą kavą.

  • … tuoj pavasaris, – priglaudžia puodelį prie lūpų.
  • Žiema dar net neįpusėjo, – nenuleisdamas akių nuo išmaniojo telefono ekrano konstatuoja.
  • Sausis – tik praūžusių švenčių prisiminimas, vasaris – net ne mėnuo, dvidešimt aštuonios dienos „žiema žiema bėk iš kiemo“ mantros.
  • Keistos tavo mantros…
  • Čia ne mano, čia tautos mantra.
  • Amžinas sąstingis.
  • Gal, nėra taip blogai?
  • Įsiklausyk: nėra taip blogai. Pastabėjai, visi sako tą patį: nėra TAIP blogai. Kurioje civilizuotoje šalyje mokytojai per langus į ministerijas lipa? – padeda išmanųjį ant stalo, – Kurioje šalyje vos kaimynui pašvilpus iš šeimos atima naujagimį, nes matai, per mažai vietos, o tai jau vaikų namuose karališkos sąlygos ir gerai gyvenančios psichologiškai stabilios šeimos juos iš ten graibstyte graibsto, kaip prekes per Boxing Day išpardavimą?
  • Žinai, pradžioje dar buvo įdomu, kas čia vyksta, tačiau, kuo toliau, tuo svetimiau viskas, ypač žmonės. Anądien į Anna Mesha nepriėmė, nuėjau, paklausiau: vyrai, atsidarėt? Vyrai palinksėjo galvomis. Sakau: malonu. Pasidalinau su draugais, pasiėmėm paltus, jau lipsim į viršų – neįleidžia.
  • Nuo vaikų namų prie kaunastic fantastic, – nusivylęs, kad nepasivolios po politinius purvus vėl pranyksta telefone: veidas apšviestas melsvos šviesos, akys sustingusios, nejudėtų pirštai, galėtum apsigauti, kad nebegyvas.
  • Prancūzai taip pat viskuo nepatenkinti, tačiau jie atsiraitoja rankoves ir griebiasi darbų/…
  • …/ mėto sprogmenis senjorams per langus.
  • Senjorai senjorai – pasižiūri – paprasčiausias pensininkas… – nevykusiai pajuokauja ir mažumėlę išraudusi nutęsia, – netyčia. Nė viena revoliucija neišvengė aukų.
  • Taip! Mums reikia re-vo-liu-cijos! – pergalingai pakyla.
  • Vive la révolution! – ištiesia sugniaužtą plaštaką į viršų, sustingsta tarsi užbaigęs spektaklį ir nesulaukęs aplodismentų tęsia toliau, – Kai pagalvoji Lietuvoje visada vyksta perversmas, tik jis – passive aggressive, tylus pasipriešinimas jaučiamas net Maximoje perkant pieniškas dešreles. Gerai įsižiūrėk į žmones, net jų poza byloja apie vidinę kovą, tačiau tiesioginės konfrontacijos bandoma išvengti bet kokia kaina. Kantri tauta, iškentėjome kelias priespaudas, išaugome paklusnūs, nesipriešinome nei motinoms, nei tėvams, nei valdžiai.
  • I like it the way it is/…
  • …/The way it is, is a kiss of death, – taikliai cituoja personažą iš Mozart in the Jungle.
  • Galim tiesiog tyliai pasėdėti? Pasiilgau muzikos, nuo tos dienos, kai nusileidau žmonės neužsičiaupia, šaudo žodžiais, kaip iš animacinio automato: tratatatatata, net žiežirbos lekia.
  • Galim.

Minutėlę jie sėdi žiūrėdami vienas kitam į sielą, fone Warhaus dainuoja apie tai, kad meilė yra svetima, iki kito susitikimo…

Jis prisipažino įsimylėjęs, ji trenkė jam per veidą, tada atsiprašė ir pasiteisino, kad pastaruoju metu, jaučiasi ne sava. Ilgus metus žaidė katę ir pelę jaudindami vienas kitą netiesioginėmis užuominomis apie galimus santykius, tačiau niekada taip ir nepasibučiavo, niekada aistringai vienas kito nenurengė, nebent akimis.

  • Man laikas, – taria nenuleisdama akių.
  • Suprantu, – nesipriešina.
  • Gaila, kad… – ieško kokiais žodžiais pakeisti „…kad nieko neišėjo“, – trumpai pabuvome.
  • Visada malonu pamatyti, – kalba autopilotu ieškodamas palto.
  • … – jei, tai būtų Messenger pokalbis, ji nuignoruotų šią žinutę ir nieko neatsakiusi uždarytų langą, – Į kurią pusę eisi?
  • Ai, gal liksiu dar vienam puodeliui, – pradeda sagstytis, ką tik užsegtas sagas.

Minutėlę ji žiūri į jį su gailesčiu:

  • Gal ir gerai, kad mums nieko nesigavo?
  • Ką?
  • Sakau, gal ir gerai, kad nieko nesigavo su Lietuva, – pasitaiso, – gal ir gerai, kad neradau darbo, nesusitaupiau remontui, nesusiradau darbo, vyro…
  • Kiekvienam savo, – vėl pasako nei šį, nei tą.
  • Gerai, – pabučiuoja į lūpas, kiek ilgiau, nei bučiuoja tiesiog draugai ir dingsta pūgoje.