Kitas

Senokai nerašiau, – prisipažįstu, ir išsyk girdžiu klausiant: kodėl? Minutėlę padvejoju: sakyti – nesakyti? O tada prisipažįstu: nes žodžiai neberanda kelio.

Sėdime tyloje, nes tarp mudviejų viskas aišku, viskas pasakyta.

  • Gal taip – tarp manęs ir literatūros? Gal viskas jau pasakyta? – klausiu rankinuke ieškodama tabako.
  • Nemanau, – nedaugžodžiauji.
  • Nebegaliu rašyti apie sant/… – nevalingai žiaukteliu, – /…ykius, vien nuo tos minties tirpsta galūnės, išpila šaltas prakaitas, o skrandis nevalingai susitraukia ir, regis, viskas, ką kada nors prarijau pradeda kilti stemple aukštyn.
  • Ir kodėl? – kartais atrodo, kad nesiklausai, tiesiog laiku įsiterpi, taip stimuliuodamas emocinį klitorį, kol pasiekiu kulminaciją.
  • Kodėl? – pakartoju, tarsi mėgindama įsisavinti klausimą, nenoriu suvaidinti atsakymo, nors jau tūkstantį kartų atsakiau į jį mintyse, nors jau pusšimtį kartų užsiminiau apie jį atsitiktiniuose pokalbiuose.

Nieko neatsakau. Ir pats tyli.

Nusišypsau.

Paprašai sąskaitos.

  • Va, todėl! – konstatuoju mostelėdama ranka, tarsi dirigentas užbaigdamas kūrinį.
  • Kas? – sutrinki.
  • Kodėl paprašei sąskaitos? – akivaizdu, kad šypseną supratai, kaip kvietimą pergulėt.
  • O mes dar neišeiname?
  • Kas nors turėtų parašyti apie tai  knygą, apie vyrų primityvumą…
  • /… gautųsi, kokie du, trys puslapiai.
  • Būtent, – sutinku.

Daugiau ar mažiau, santykiuose viskas veikia tuo pačiu principu: jei ne tu, tai – kitas.

Vyrai vis dar dominuoja, nes moterys (vis dar) sunkiai atsiriboja nuo emocijos. Joms vis dar užtenka, kelių labai vietoje ir labai laiku ištartų (dažniausiai) sumeluotų prisipažinimų, kartais užtenka net klausimų, kurie, tarsi užsimena, apie santykių galimybes, kaip pavyzdžiui: tai su tavim vonioj nepagulėsi? Ir jos neišvengiamai pradeda planuoti ateitį. Beplanuodamos jos suvokia, kad greičiausiai nieko nebus, bet viltis – dvidešimt pirmojo amžiaus maža juoda suknelė.

Kai visa tai pagaliau suvoki, susuka pilvą ir norisi išsivemti, beveik taip pat, kai iš tiesų suvoki, kad nesi amžinas ir, kad vieną dieną tavęs nebeliks. Kai įsisavini šiuos du dalykus, gyventi pasidaro pakankamai nyku, nes viskas atrodo – beprasmiška. Ir kas tada lieka? Virtualus bendravimas ir pornografija, ir vienišumas.

Viduje, tarsi atsiveria juodoji skylė, kurią nori užkimšti: kišdamas į save maistą, pildamas alkoholį, rūkydamas cigaretes, rydamas tabletes, dulkindamasis; pirkdamas šlamštą, užsiimdamas ekstremaliu sportu, bandydamas rasti Dievą ten, kur Jo seniai nebėra.

Per daug triukšmo.

Per daug informacijos.

Per daug norų.

Per daug pasirinkimo.

Per daug laisvės.

  • Jūsų sąskaita, – nutraukia mintis simpatiškas padavėjas, su Cindy Crawford apgamu virš lūpos.

Ištiesi penkiasdešimtinę, mintyse apskaičiavęs, kad nereiks laukti grąžos ir pakilęs patrauki paltų kabyklos link.

Kol tavęs nėra Cindy išsitraukia iš prijuostės juodą tušinuką, švelniai suima ranką ir apvertęs delnu į viršų mažyčiais skaičiukais ištatuiruoja ant riešo telefono numerį. Nusišypsau. Taip pat, kaip prieš dešimt minučių šypsojausi tau.

Jei atriboji emocijas, lieka tik kūnas; kūnas, kaip daiktas; laikinas gražus daiktas, kurį norisi (pa)turėti. O dabar gražių daiktų aplink, kaip niekad daug. Ir jie nesunkiai prieinami, nes visi nori būti įvertinti, nori atgauti pasitikėjimą savimi.

Masinė produkcija.

Romantikos nebeliko. Romantikai nebeliko laiko. Esame pernelyg užsiėmę savimi, stengdamiesi susikurti tobulą profilį, kad patiktų(me) kitiems.

  • Kartais pasiilgstu žmogaus, – atvyrauju kišdama rankas į palto rankoves, – apsižvalgyk, atrodo, kad visi pozuoja asmenukei.

O kartais atrodo, kad esi vienintelis, kuris, galėtų užpildyti tą tuštumą. Ir kai užpildytum manąja, kartu užkaišiotume visus tavo plyšius.