Triukšmas

Muzika virpinu kaimynų sienas: iš vienos pusės – galerija, kartais girdžiu, kaip snobai snobiškai skaito snobiškas kalbas, iš kitos – rumunų kilmės prostitutė. Neturiu jokio pagrindo tai teigti, mačiau ją tik kartą. Tačiau nepajutau nieko tik susierzinimą: net neprisistačiusi ji informavo, kad per apačioje esančio buto lubas sunkiasi vanduo ir, kad greičiausiai tai – mano darbas.

Taip ir buvo.

Viršuje gyvena pietiečiai, spėju – ispanai, nes per įkurtuvių vakarėlį vienas svečias dėvėjo sombrero. O gal ir ne ispanai, niekad jų taip ir nemačiau, tik girdžiu kaip jie vaikšto iš kambario į virtuvę, iš žingsnių nuspręsti keblu.

Apačioje veisiasi visokio plauko liaudis, tada jie susėda kiemelyje po atvirais langais ir kaip taisyklė rėkia iki trijų ryto. Tada šiek tiek aprimsta, nes pradeda kimti. Apie penktą pirmoji pro geležinius vartus išbėga – žiurkė. Vėliau išsiskirto jaunos moterys palikdamos Angus ir Matą dviese.  Kontaktas su Angus buvo užmegztas tą vakarą, kai apsėmiau butą. Pasikalbėjome tarpduryje, jam labai patiko, kad prieangyje dega raudona lempa. Prisipažino atėjęs parėkti, bet vos tik įjungiau šviesą – aprimo. Pradėjo flirtuoti, pakvietė kavos.

Susitikome puodeliui, tačiau dienos šviesoje viskas atrodė kitaip. Prisiminęs incidentą jis išėjo nesusimokėjęs. Perverčiau kelis Dazed & Confused puslapius, nuėjau į tualetą ir pasprukau per personalui skirtas duris, daugiau nebegrįžau ir dėl to – mažumėlę gėda.

Kai pagaliau gavau geriau apmokamą darbą – gėda gan dažnai. Vis norisi pinigus kam nors atiduoti, kad negraužtų sąžinė. Gailiu visų alkstančių, bet jų tiek, kad net tiršta, duodi vienam, kitas jau iš nugaros tiesia ranką, atsisuku, o ten vakarykštis senis pasiėmęs elžbietas, bet atsisakęs bandelės, sakė: croissants are not my thing.

Ne, tai ne, per prievartą geras nebūsi.

Geru žmogumi gimstama, bet tokiu išlikti yra pakankamai sudėtinga. Eini sau atsipūtęs, geras žmogus, o tau šast ir ištraukia piniginę. Matai, pats kaltas, žinosi, kaip vaikščioti užsisvajojus.

Arba myli žmogų, širdį atiduotum, jei paprašytų: išsitrauktum be chirurgų pagalbos ir nukraujuotum po kojomis. Nori dalintis ta meile, ir daliniesi, bet nieks nepriima, šiurpsta nuo tokių tyrų jausmų, girdi: nusileisk ant žemės, nebūk naivus. O tada gaunasi taip, kad pats nejučiom pakiši koją ir santykiai apvirsta aukštielninkai ir susilaužo kaulą, kartais jiems skyla klubas, yra buvę atvejų, kai santykiai nusisuka sprandą.

Pirmieji mano santykiai buvo monologas. Antruose vos pradėjus megzti dialogą pokalbis nutrūko virsdamas dvejus metus trukusiais platoniškais santykiais su psichologu.

Visad būna tas vienas žmogus, kuris per daug neaiškinęs, nenuleidžia ant žemės, bet klupdyte parklupdo. Tai, kaip estafetė, jei jau guli ant žemės ir jautiesi bejėgis, žinok: dabar lazdelė tavo rankose. Ir tada atsigauni, pakyli, pabėgi ir kerti kam nors kitam, kerti dar skaudžiau, taip atsilygindamas už sudaužytą širdį.

Gydytis širdį raudonu vynu anądien atėjo Vytautas, plastikinių langų įmonėje dirbantis tautietis, su kuriuo susipažinome kažkur virš Vokietijos. Pamenu skaitė populiariosios psichologijos knygą, pagalvojau: savas. Pradėjome šnekėtis.

Jo pirmasis rišlus sakinys skambėjo maždaug taip:

  • Ai, nežinau, apie ką – tas gyvenimas.

O aš žinau. Jau senokai išsiaiškinau ir dar nieks nepaneigė, kad gyvenimas visgi yra apie nieką. Pagrindai ir tiek, svarbiausia – išlikimas. Kodėl darbas ir santykiai yra pagrindinės temos? Nes tai per tūkstantmečius evoliucionavusios pagrindinės išgyvenimo taisyklės: medžioklė ir poravimasis.

  • Gamtoje visi atsakymai. Kyla klausimų Nueik apkabink medį, – parekomendavau Vytautui susilieti su savo vidiniu pagoniu ir paprašiau stiuardesės viskio. Vynas ne visad nuskausmina.

Taip ir susipažinome: buvau mažumėlę apsvaigusi, todėl laikinai laiminga ir kiekvieną negatyvų Vytauto kirtį atremdavau liaudies patarle:

  • Ai, žinai, kol jaunas, nieko negalvoji, o tada kerta trisdešimt ir susimąstai/…
  • /… lenk medį, kol jaunas.
  • /… kad jaunyste jau nieko nebenustebinsi, o žinios kažkur prašapo/…
  • … ką išmoksi ant pečių nenešiosi.
  • Tu iš manęs šaipaisi?
  • Juokiasi puodas, kad katilas… ai, žinai, Vytautai, skrendu namo pas psichoterapeutą, nes nebepakeliu savo minčių, o tu dar kaip tyčia su savomis problemomis. Kam dabar lengva? Visi kenčia, vieni daugiau, kiti – mažiau, vieni moka tai paslėpti, kiti susėda ir dejuoja. Ir kas nuo to pasikeis? Niekas. Pa-ti-kėk manimi, – rankos mostu sustabdžiau pro šalį einančią stiuardesę ir be žodžių parodžiau, kad man žūti būti reikia dar vieno plastmasinio puodelio svaigalų, ji papurtė galvą, leisdama suprasti, kad jau gana, nesiginčijau ir tęsiau toliau, – dejuoju jau nuo aštuntos klasės. Puikiai prisimenu, kaip vieną dieną vietoj uniformos užsidėjau padivalkėj pirktą DKNY džemperį, įsispyriau į inkariukus ir pavėlavau į biologijos pamoką. Nuo tos dienos praėjo dvylika metų, o aš vis dar neišsispyriau iš inkariukų.

Vytautas liko pakerėtas Pepės Ilgakojinės adaptacijos ir paprašė užrašyti elektroninio pašto adresą. Pasirašiau Menas būti geru vadovu knygoje. Nusileidome, Vytautas džentelmeniškai panėšėjo krepšį, kol bagažo skyriuje ištarėme sudiev.

Vytautas sėdėjo krėsle, nežymiai linksėjo galva kartkartėmis užsiversdamas butelį ir šnekėjo maždaug taip: ji išpjovė mano širdį, aš šaukiu, bet nieks negirdi.*

Nežinau, kaip tie visi kiti, bet aš tai tikrai negirdėjau, nes mintyse vardinau dešimt dalykų už kuriuos šiandien jaučiuosi dėkinga. Požiūrio keitimo programos dalis: kasdien turiu surasti bent dešimt dalykų, kurie džiugina.

  • Matau, kad nesiklausai, lūpos nežymiai juda, vėl šnekiesi su savimi.
  • Nesišneku. Ir apskritai, užsiimk savo reikalais, aš – savo. Kiekvienam reikia išsikalbėti, iš tikro, net nesvarbu ar kas nors klauso. Koks skirtumas?
  • Gal duotum patarimą?
  • Kuriuo nepasinaudotum?
  • Gal pasinaudočiau?
  • Dvidešimt pirmas amžius, niekas nebeinvestuoja energijos į gal. Laikas išmokti blokuoti triukšmą.
  • Tai dabar aš – triukšmas? – po skyrybų Vytautas itin pažeidžiamas ir viską priima asmeniškai.
  • Tu esi triukšmas.

Žmogaus smegenys pamažu pasidavinėja informacijos kare. Kur bepasisuksi – visur atvira ugnis. Pradedant nuo rytinio laikraščio, Labas Rytas programos ar elektroninio laiško, visą kelią iki darbo, darbe, per pertrauką, grįžtant namo, pakeliui užsukus į barą, parduotuvėje, einant gatve, grįžus namo ir miegant.

Pasak Vytauto, pagrindinė priežastis nulėmusi judviejų su Siuzana skyrybas buvo išsiskyrę interesai.

  • Iš pradžių ji pradėjo medituoti, tada lankyti jogą, rytinę kavą ir cigaretę iškeitė į bėgiojimą ristele, o tada kardinaliai pakeitė mitybos racioną. Pamenu sėdėjau balkone, rūkiau užsikėlęs koją ant kojos ir nuo dešinės šlepetės pado nukrito moliūgo sėkla. Užgesinau cigaretę, nuėjau į virtuvę ir paprašiau, kad išsikraustytų.
  • Be reikalo. Ji pradėjo judėti atgal į gamą ir judviem tikrai pakeliui.
  • Ką? – įpusėjęs butelį Vytautas pamiršo visus formalumus.
  • Mes per daug atitolome nuo gamtos, kad tiesiog į ją sugrįžtume. Tad iš pradžių ieškome būdų sugrįžti į save. Per meditaciją, jogą, valome kūno šventoves detox dietom, keičiam blogus įpročius gerais.
  • Įdomi interpretacija, bet šitais šūdais neužsiimsiu.
  • Užsiimsi, vos tik socialiniame rate atsiras sveikuolių persvara.

Sunerimęs, kad be Siuzanos gali užbaigti dienas, kaip atsiskyrėlis alkoholikas, Vytautas atsiprašė ir nuėjo į virtuvę pasikalbėti su buvusia.

Palikti žmogų – lengvabūdiškas sprendimas, vartotojiškos visuomenės įprotis. Palikę, ilgainiui ir vėl surandame save toje pačioje įpročių kilpoje, nebent patys priimame sprendimą pasikeisti.

Ir apskritai, ar esminis pasikeitimas galimas?

  • Siuzana nebenori pas mane grįžti, – Vytautas sudribo atgal į krėslą.
  • Vytautai/….
  • /… ir pochuj man, susirasiu kitą! – nusprendžia, taip tik patvirtindamas apmąstymus, – Jausmai – užpisantis dalykas. Negana, kad turi susitvarkyti su savais, bet dar ir kitą reikia suprasti. Momentai kartais turi likti momentais, jie gražesni tokiame formate. Jei išsitęstų, tai atrodytų, kaip ištemptas paveiksliukas.
  • Aha, tik, kad tašką padėjai tu.
  • Dėliojome tuos taškus jau gerus pusantrų metų, tačiau nė vienas neturėjome kiaušų pasakyti, kad mudviem nebepakeliui.
  • Jei būtumėte bent pabandę įsiklausyti į vienas kito norus, gal viskas būtų išsisprendę?
  • Kokius norus? Jai tik kruopos ir daržovės galvoje, pastaruosius mėnesius ji manęs net nebematė.
  • Gal todėl, kad grįždavai paryčiais smirdintis dūmais ir alkoholiu?
  • O! Turi parūkyti?

Gyvenimas viena didelė įpročių kilpa, kurioje visi anksčiau ar vėliau pasikariame. Užuomina, procesas, apdovanojimas, užuomina, procesas, apdovanojimas etc. O kartais nebelieka ir proceso, tik apdovanojimai ir nuobodulys. Ir prasmė, kurios ieško žmogus tik dar viena vizija, kuriai įgyvendinti reikia tik kelių paprastų dalykų – noro ir darbo.

*Gravel Aš Išpjoviau Tavo Širdį