Meilė yra racionalus sprendimas

Meilė yra racionalus sprendimas.

Dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio faktas.

Neginčytinas.

Tie, kurie ginčijasi atsilieka laike.

Taškas.

Noriu kažkaip pasakyti, kad esu pasiruošusi, kad ateitum į mano širdį ir mano siela pasveiks.

Protas pagaliau blaivus.

Gyvenimo pagreitis – nusistovėjo.

Miegu dvigulėje lovoje ir dešinė jos pusė – laisva.

Gaminu dviem asmenims.

Į vaikus nebežiūriu su pasišlykštėjimu, net turiu mėgstamiausią. Žmonės sako, kad tai nėra sveika, bet man tai – pažanga.

Man trisdešimt ir pagaliau priėmiau sprendimą būti dviese.

  • O dabar kas? – klausia tysodamas lovoje.
  • Dabar būsim.
  • Juokiasi. Vieniems (kaip antai man) tas sprendimas ateina savaime, kitus reikia pastatyti prieš faktą. Pastatyti, pasodinti, paguldyti, tada tvirtai dviem rankomis suimti pečius ir žiūrint tiesiai į akis sakyti:
  • Faktas.
  • Hm.
  • Mm.
  • Bet tai, kad dar nesu pasiruošęs.
  • Niekada nebūsi pasiruošęs. Bet jausmas yra, nori gi kažko šalia, pats sakei, sakei: noriu, kad manęs, kas nors lauktų/…
  • …/ ir sakei, kad lauksi/…
  • …/ ir laukiu.
  • Lauki, bet tuo pačiu ir pradedi išsipisinėti.
  • Vyruti, negaliu viltis, kad išsilakstę visi staiga supras, jog aš esu moteris, su kuria jie nori praleisti likusį gyvenimą, – narciziškai pabrėžiu įvardį.
  • Pagalvok, tau dar nenusibodo?
  • Kas?
  • Dulkiniesi nuo penkiolikos/…
  • …/ keturiolikos, – pataiso.
  • Pamiršau prostitutę penkiolikto gimtadienio išvakarėse, – pakylu.
  • Kur eini? – sučiumpa už rankos ir tempia atgal į lovą.
  • Į dušą, kai grįšiu noriu, kad tavęs nebūtų. Nė kvapo. Atidaryk langą prieš išeidamas.
  • Tu psichiškai nestabili, – dalinasi įžvalgomis.
  • O tu pripratai prie lengvai prieinamų moterų, – mes niekada nesišnekame apie mudu, mes visada analizuojame vyrų ir moterų santykius, kartais aptariame seksualinių mažumų problemas arba tiesiog apibendriname viską ir kalbame apie žmoniją.
  • Gerai! – pašoka iš lovos ir pradeda rengtis, – Gerai!
  • Kas gerai?
  • … – tyli, daugiau nebepriima informacijos, matau iš akių, kad sistema užlūžo ir nebereaguoja į išorinius trikdžius.
  • Prieinu arčiau, pasilenkiu ir per sprindį nuo veido sakau:
  • Ir vis tiek sugrįši.
  • Sugrįš, anksčiau ar vėliau. Dabar grįžinėja, bet nesugrįžta. Grįžinėti ir sugrįžti yra dvi skirtingos sąvokos. Grįžinėti, reiškia, kad vis dar dvejoja, bet jau uždavinėja sau racionalų klausimą: ar tai meilė? Grįžta  tada, kai tikrai žino.

Stovi prie durų: nei pirmyn, nei atgal. Nuojauta kužda, kad reikia padėti. Bet nesinori piršti minčių, gal jo visai kitokios?

Gal ir kitokios, bet savas, tai jau pažįstu, ne kartą prasisuko galvoje, ne kartą garsiai buvo aptartos, gal jau išsigrynino? Gal jau galiu pasidalinti?

  • Klausyk, – pradedu rimtai, – man trisdešimt ir esu per sena žaisti žaidimus. Meilė yra racionalus sprendimas. Dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio faktas. Neginčytinas. Tie, kurie ginčijasi atsilieka laike. Taškas. Apsisprendžiau, dabar belieka apsispręsti tau.
  • Bet tai, – bet tai reiškia, kad jis vis dar ieško, kol horizonte atsiras kažkas geresnio.

Dar vienas faktas, kurio garsiai nesidalinu: mano kelyje, jau yra tas geresnis, bet sprendimas yra spendimas.

  • Pasaka be galo, – konstatuoju.
  • O argi ne gražu? – žaidžia jausmais, žino, kad skaitau knygas, plius neseniai pradėjau domėtis lietuvių liaudies pasakomis ir padavimais.
  • Buvo malonu tave pažinoti, – stumdama pro duris prisipažįstu.
  • Tai viskas?
  • Tai viskas, – nesuprantu, kaip kai kurie, sugeba taip lengvai išbraukti kitus iš gyvenimo: vieną dieną, kol mirtis mus išskirs, kitą – bac! Tyla. Pasirodo pervertė kitą puslapį, bet jei gali kiti, galiu ir aš.
  • Eik eik, – sakau ir stumiu jau net įsispyrusi.
  • Nerimtai gi tu, – ispanas, jie atviraširdžiai, netiki šiaurės europiečių užsispyrimu.
  • Gerai, nerimtai, – pasiduodu ir užsidarau duše.

Prisileidžiu burbulų vonią, prisipilu negyvos jūros druskų, kaip pasakytų J. K. tai mano Viduržemio jūra. Nusimetu drabužius, įkeliu vieną koją, paskui kitą, atsigulu, užspaudžiu nosį dviem pirštais ir panyru su viltimi išlįsti švari ir be nuodėmės.

Paburbuliuoju po vandeniu ir, kai pradeda trūkti oro – išneriu, pažiopčioju tarsi žuvis ir vėl į vonios dugną, taip kelis kartus, kol pasigirsta beldimas.

  • Tvarkoj? – klausia, rūpinasi.
  • … – nieko nesakau, tegul mažumėlę pasijaudina, tegul jo galvoje šmėkšteli mintis: kas būtų, jei manęs nebeliktų? Gal pagelbės susivokti jausmuose?
  • Marija!
  • Kas?! – atidarau duris, vanduo varva ant linoleumo.
  • Einu, – sako nuleidęs akis.
  • Langą pravėrei?
  • …?

Pasibučiuojame, nes vienas kitą mylime, ta keista nesveika meile, kuri persekios mudu visą likusį gyvenimą. Tai ir yra ta racionali meilė, kada nusprendi palikti mylimą žmogų ramybėje, nes žinai, kad jam/ jai be tavęs bus tik geriau.

O jei nebus, jis/ ji visada turės pas ką grįžti.