Pragaras

Kai prieš kelis metus kalėdojau vienui viena ir rodės, kad esu paskutinis gyvas žmogus žemėje turėjau viso pasaulio laiką pagalvoti apie viską, pradedant nuo kaip atsidūriau ten, kur esu, kaip save įsivaizduoju po penkių metų, kas yra laimė, ar tikrai daryčiau daugiau, jei pinigai neturėtų reikšmės, į kurią pusę pasviręs Pizos bokštas, kodėl, kai kuriems užtenka tiek, kiek turi, o kiti vis nori daugiau? Kas surežisavo Titanic‘ą? Kur slypi sėkmingų socialinės medijos profilių paslaptis? Ar norėčiau, kad mane sektų penkiasdešimt tūkstančių avinų? Kodėl manęs nieks nemyli? Ar pati, ką nors myliu? Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl per šventes nevažinėja metro? Kada visi sugalvojo, ką nori veikti? Kur tuo metu buvau? Gal man užsirašyti pas psichologą?

Kadangi tuo metu nelabai supratau skirtumo tarp psichologo ir psichoterapeuto pasekusi supermamų klubo rekomendacijomis užsirašiau pas pastarąjį. Vėliau paaiškėjo, kad psichoterapeutai turi ir medicininį išsilavinimą, bei gali išrašyti vaistų.

Pradžioje jaučiausi nepatogiai, tarsi užsirašyti pas elgesio ir minties specialistą savaime reikštų, kad susisukę šaratai. Sėdėjau vestibiulyje, prakaituotuose delniukuose laikydama vieną iš krūvos žurnalų, turbūt net nevarčiau, stebėjau aplinką, bandžiau žvilgsniu pagauti dar vieną sutrikusį žmogų, paanalizuoti kuo mes panašūs, bet aplink buvo tuščia tik kelios administratorės ir pirmyn atgal laiptais lipančios kosmetologės dirbančios aukštu aukščiau esančiame grožio salone. Nurimau pagalvojusi apie minties ir kūno vienatvę.

Prasivėrė durys, išgirdau savo vardą ir po minutėlės sutikau Jį, tą, kurį po vieno seanso visą likusį gyvenimą minėsiu, kaip savo psichoterapeutą.

  • Tai kuo galiu padėti? – globėjiškai, kaip ir pridera gydytojui paklausė.
  • Noriu pasidalinti apmąstymais, – prisipažinau, tarsi niekada prieš tai su niekuo nebūčiau jais pasidalinusi.

Kalbėjau, kaip užvesta gal dešimt minučių ir turbūt baigiau retoriniu, jau klasika tapusiu: kur yra visa ko reikšmė? Nes Jis pakėlė akis, įdėmiai pasižiūrėjo į mane, tada į bylą ir pakraipęs galvą pasakė, kad tokiame amžiuje jau viskas turėtų būti aišku. O man kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip tanku, kad net Virgilijaus nebematyti.

Tąsyk Jis pasiūlė vaistų, mandagiai atsisakiau ir pasiteiravau, gal yra kitų būdų apmarinti mintį. Pasiūlė iškasti duobę ir po to ją vėl užkasti, sakė:

  • Kai būsi nusikalusi, kaip šuo, kad net skaudės visą kūną, neturėsi jėgų galvoti.

Nepaisant paskutinio patarimo, Jį visąlaik prisiminsiu, kaip žmogų, kuris perkando mano asmenį per trisdešimt minučių. Paaiškino kodėl darau, ką darau ir uždraudė eiti pas psichologą, nes ten anot Jo masturbacija virstų dulkinimosi čempionatu, t.y. užsianalizuotume negyvai.

Pusmetį buvo ramu, negalvojau, kad kiltų kuo mažiau klausimų – nustojau rašyti, susitelkiau į ne itin malonų, asmens nelavinantį, tačiau neblogai apmokamą darbą, susiradau vyrą, ilgainiui net nustojau išsigalvoti ligas: vis rečiau mirdavau nuo vėžio, nebesirgau sifiliu, nebeištikdavo infarktai, nebejaučiau džiovos simptomų. Po pusmečio vėl pradėjau spausdinti, atsargiai ir palyginus pozityviai, tada – klausti klausimų, atsainiai, tarsi tarp kita ko. Taip ragaudama po taurelę, net nepamačiau, kaip vėl prisigėriau ir užsimaniau dar. Klausimais užkūriau pirtį darbe, vėl smagiai leidau popietes analizuodama gyvenimą su draugais, klausinėjau savęs ir galų gale klausimais nokautavau meilę.

Ir kam to reikėjo? Kur tie apmąstymai nuvedė? Ar tapau geresniu žmogumi?

Anądien ieškodama racionalios paguodos kreipiausi į draugą, kuris neatsakytų klausimų kiekiu savo galvoje prilygsta, o gal net lenkia mane. Skirtumas tik tas, kad jis juos atsako ir juda į priekį, o aš jau dūstu nuo jų gausos. Anąnakt sapnavau purvo laviną. Sapnininkas sakė: nieko gero.

Pasiguodžiau ir paklausiau, ką darom? Jis atsakė, kad, ką darom jau virto retoriniu klausimu.

Anądien skaičiau straipsnį, kuris peikė ant naktinio staliuko gulinčią Eat Pray Love ir teigė, jog gana ieškoti savęs per hedonistinį gyvenimo būdą ir sakė, kad reikia dirbti. Panašiai, kaip ir mano psichoterapeutas.

Savaitę bandžiau nuoširdžiai padirbti, sėdėjau viršvalandžius, kurių nieks neapmokėjo ir pasiimdavau popierius namo. Nesvarbu, kad jie taip ir likdavo krepšyje, kaip sako anglai: it’s the thought that counts.

Štai mano (gal jau buvęs) vyras dirba visą laiką. Jis taip dirba, kad pasirodo, niekad nesusimąstė, kodėl būną santykiuose. Kai valgydama kiek atvėsusį Sunday Roast paklausiau, dėl kokios priežasties jis su manim ir ar vis dar jam patinku, sutriko ir atsakė, kad niekas niekada neklausė tokių klausimų. Pasirodo, kad jis tiesiog sekė paskui.

Visada būną pirmas kartas.

Sutinku, jaučiu malonumą tvirkindama kitų žmonių mintis. Bet kartais tai į naudą. Kitiems klausimų nekyla, arba kyla mažiau, arba tie klausimai visai kitokie.

Štai kolegė su kuria praleidžiu keturiasdešimt valandų per savaitę, galvoja, ką valgyti vakarienei, planuoja savaitgalio išvykas su šeima į Selco ir jau pusmetį laukia dviejų savaičių atostogų. Jaučiu, kad giliai viduje ji nėra nuoširdžiai laiminga, tad kartais iš dyko buvimo pamankštinu ir jos smegenis, sakau: užpiso šitas darbas, visiška nesąmonė, su kiekviena diena jaučiuosi prarandanti savo asmenį ir pan.

Ji tada nusišypso ir guviu balsu pradeda aiškinti, kad nėra taip blogai, štai ji visada norėjo dirbti ofise ir dirba, ir greit savaitgalis, tada ilgas savaitgalis, tada tratatatatatatata… ir t.t. Išsijungiu po kelių sakinių, svarbu pagaunu už ko toliau užsikabinti. Ir kai nutyla, kertu: pagalvok, lauksi savaitgalio, lauki atostogų, stumi dienas, o gyvenimas toks trumpas.

Tada sugenda ir jos nuotaika, pradeda pasakoti, apie tai, kad iš tikro, tai būtų norėjusi dirbti televizijoje, bet dabar turi vyrą, vaiką ir būsto paskolą, o tada priduria, kad kol manęs šitokie įsipareigojimai nevaržo, turėčiau sekti savo svajas.

O mano svajos paprastos: pavalgyti, pasimelsti ir pamylėti. Visiškas old school‘as. O ateitis gi maisto inžinieriai, kosmoso eismo kontrolieriai, genetinio programavimo teisininkai ir kt. Apie kokį pavalgymą ir bekalbėti: išsispausim, kokį niekalą iš tūbelės, apsilaižysim (atseit, jau sotūs) ir varysim toliau. Melstis jau dabar nebėra kam, anądien prie taurės kalbėjome su draugu, sakiau jam: esi velnias, net mylimas mano galvoja, kad esi velnias, nes papasakojau, kad čiulpei kunigui. Jis sutriko ir paklausė: kuriam? O tada sakė, kad ne su vienu kunigu kalbėjo ir sakė, kad visi ten persipisę. Nieko švento, nieko švento, – imituodama pagyvenusią kaimo felčerę palingavau į šonus ir pakeičiau temą. Tai atsako į klausimą apie meilę, ją surasti vis sunkiau. Jau net nebe meilės ieškot reikia, o su kuo sugyvensi ir su kuo ateityje lankysiesi pas vaikų projektuotojus, kurie sukurs vaiką pagal judviejų pasirinktas savybes.

Y karta iš esmės – kiek nenusisekusi, visi gerokai susimovėm gimę tuo laikotarpiu, tėvams, kurie dar vadovavosi mediniaižaislaigamtaekologijakuomažiautelevizoriaus auklėjimo psichologija. Tada atsirado internetas ir mobilusis ryšys, visi nedrąsiai žiūrėjo į naujoves, dauguma (bent jau Lietuvoje), jų neįkando, kai įkando nesumetė, kokiais tikslais naudoti. Kompiuteris mūsų namuose atsirado, kai mano buvo trylika. Tuo metu naudojausi Winamp, mIRC, Internet Explorer, ir Word‘u, kartą ar du pasižiūrėjau gay porn, nes norėjau vienoj vietoj pamatyti kuo daugiau pimpalų. Nieks nemokino, kad kompiuteris bus ateitis, kad būtent kompiuteris bus mūsų langas į pasaulį. O dabar tenka pro tą langą parimus spoksot aštuonias valandas per dieną ir žinot, ką? Bent jau per mano langą matosi tik Excel‘io lentelės, namie Word‘as, kartais two hot brunettes fucked in all holes arba google flights destinacijos. Kai turėjau Facebook‘ą dar pažaisdavau ir Rear Window, tačiau kitų sėkmės istorijos ir išsišiepę veidai keldavo tik dar daugiau klausimų. Bet, kaip priminė gera pažįstama: visur žolė žalesnė.

Kartais man savanaudiškai palengvėja ir užmiegu ramiau, kai žinau, kad ir kiti yra ne ką mažiau pasimetę.