Sugrįžai į sapnus

Sugrįžai į sapnus, kaip nelauktas svečias, kad pasakytum, jog viskas bus gerai.

  • Nebetikiu, – atšoviau.
  • Gal, tai ir yra problema, kad niekuo nebetiki? – gulėjai kairę ranką pasikišęs po galva, o dešinė laikė mano plaštaką.
  • Paprasčiausiai nebesusitvarkau, – prisipažinau.
  • Skaitei tiek daug knygų, nepadėjo?
  • Pasidarė blogiau: kuo daugiau skaičiau, tuo labiau viskas slydo iš rankų.
  • Ir?
  • Nieko nebeturiu.
  • Ar ne lengviau?
  • Per lengva: helio dujų pripildytas balionas, jei dabar nelaikytum mano rankos, turbūt pakilčiau į orą.

Nieko nepasakei, tik suspaudei tvirčiau.

Pasidarė ramu. Pajutau, kad vis dar lankausi tavo pasąmonėje, kaip ir tu – manojoje. Nevalingai sudrėko akys. … kosmosas, – pagalvojau ir prabudau realybėje:

  • Neturi naktinių užuolaidų? Nupirksiu naktines užuolaidas. Nebrangiai kainuoja. … kad bent jau pusę lango uždengtų.
  • Nereikia man tų naktinių užuolaidų,  neturiu, ko slėpti/…
  • …/blet, tai, kad užmigti negaliu, tas supistas žibintas į akis šviečia.
  • Tai nusisuk į kitą pusę/…
  • …/pripratau pas save miegoti, ten ramu, paukščiai, o čia – sirenos kiaurą naktį.
  • Nes šalimais ligoninė.
  • Viskas, viskas, gerai, miegam.
  • Dabar negaliu užmigti, nes jaučiuosi kalta, kad neturiu naktinių užuolaidų. Varai man vėžį.
  • Kas čia per pareiškimai? – pašoka, – Nori, kad išeičiau?
  • Prasideda. Eik! Prašau, išeik. Ir išvis, tai paskutinis kartas, kai matome vienas kitą.

Stovi prie senovinės komodos švelniai apšviestas gatvės žibintų, kurie prieš kelias minutes neleido užmigti. Burba kažką panosėje ir sąmoningai delsia ieškodamas raktų, laukia, kol sustabdysiu.

  • Pasiilgsi, kai manęs nebebus, – sviedžia emocinę granatą.
  • Pasiilgsiu, – prisipažįstu, nes nebesusitvarkau su savo moteriškąją puse, – pasiilgstu, net, kai esi šalia.

O tada jis skriete parskrieja į glėbį ir mudu gulim apsikabinę, kaip vaikai. Įkniaubęs nosį į kaklo linkį. Žandais rieda ašaros, kaip pupos, o viduje taip tuščia, kad net slogu.

Tai jau buvo.

Tai kartojasi.

Stumiu jį nuo savęs žinodama, kad nepadės, nes momentas, kai nebėra kelio atgal – jau įvyko.

Tuščiagalvė.

Godžiai ryju emocines srutas, net per barzdą varva, kaip gardu.

Su niekuo nesidalinu.

  • Viskas gana, – nustumiu į šoną.
  • Nu… – į jo nu sutelpa visas gyvenimas, jo nu, gali reikšti absoliučiai viską ir kartu nieko.
  • Jaučiu, kad esu ne čia, kad darau ne tai, ką turėčiau daryti, kad esu ne su tais žmonėmis, su kuriais turėčiau būti. Ir, tai labai vargina, – atsidūstu ieškodama paguodos, ne ten, kur turėčiau.
  • Ane? – jo ane toks pat talpus, kaip nu, – gal reiktų su vaikais padirbti?
  • …, – tyliu, nes kiekvienas jo sakinys, tik parodo, kad jis manęs nepažįsta. Ir apskritai, esu tikra, kad iš visų draugystės metų, jis prisimena tik pirmą rytą, kai prasibudome kartu su nepakeliamais galvos skausmais. Jis – mano galvos skausmas.

Gal protas negabus suvokti toliau patogumo ribos, o patogumo ribos, kaip sienos klaustrofobikui – artėja. Iš vienų nesveikų santykių, į kitus.

  • Taip ir neatsakei, ar kada nors mylėjai? – paklausia naujas vyras, naujame gyvenimo etape.
  • Hm, – susimąstau, o tada nustebinu atsakymu, – ne.
  • Ne, – pakartoju ir mane apima neapsakomas liūdesys, pradedu ieškoti pasiteisinimų, – O ką reiškia mylėti? Meilė – tai momentai. O vėliau, prisimindamas tuos gyvenimo etapus, prisimeni ir tuos žmones, ir jausenas, ir jos niekada nebūna tokios pačios: visus juos prisimenu, kaip individualias patirtis, jie visada kartu su manimi.
  • Kartu su tavimi?  – pasitikslina su nusivylimu, nes supranta, kad neperlips emocinės blokados sienos.
  • Kai kuriuos žmones sutinki ir vaizdas atmintyje išblėsta, supranti? Ir visai nesvarbu, kiek judviejų interakcija truko. Kai kurie žmonės išnyksta iš atminties, net po dešimtmečius trukusio bendravimo. O kiti – linkę pasilikti: užtenka kelių valandų, kad suprastum, jog jie niekada neišeis.