Pavydžios Bobos

Pradėjau darbą naujame ofise. Kasdien keliuosi šeštą, kad spėčiau nusiprausti, susitvarkyti plaukus, pasidaryti full makeup, išsirinkti teisingą suknelę, kuri atidengia kojas tiek, kad nesukeltų nevalingos erekcijos.

Privalu sukurti gerą pirmąjį įspūdį, bei visiems patikti.

Ofise, kaip mokykloje, mokykloje, kaip gamtoje – bendruomenė susiskirsčiusi į grupeles. Lyderiai, darbininkai ir smegenys. Lyderiai, kaip visada ir visur, vidutinio amžiaus baltaodžiai vyrai, darbininkai – statistiniai nuobodos, smegenys – dažniausiai kiek apkūnūs, kartais nesiprausę, pilka uniforma vilkintys nematomi žmonės. Su jais lengviausia užmegzti ryšį, jie nėra reiklūs. Ofiso aplinkoje, kaip ir mokykloje, kaip ir gamtoje daug ką nulemia ir lytis. Vyrai – dominuoja, moterys – konkuruoja. Tarpusavyje.

Pirmosiomis dienomis visos žiūri nepatikliai, kai kurios, dar nežinodamos vardo, jau kunkuliuoja neapykanta, žvelgia, tarsi būčiau nuviliojusi jų neegzistuojantį vyrą ir per mane, jos niekada nebesukurs šeimos, sulauks pensinio amžiaus ir sėdės vienos tamsoje taupydamos elektrą.  Kodėl jos tokios nepatiklios? Kur jų solidarumas?

Feminizmas nėra Gloria Steinem, feminizmas nėra Women’s March ar Maria Grazia Chiuri marškinėliai. Feminizmas negali būti keli apsiskaičiusių moterų balsai, feminizmas nėra vienodas bonusas metų gale ir pan. Feminizmas, tai moterų vienybė, tai tolerancija ir supratingumas, tai unisonu giedantis choras.

Realiai užpisa, kai turi kažkam kažką įrodinėti, kai tą energiją galėtum sutelkti į kilnius tikslus, nes visada atsiranda, kokia nors pavydi boba, kuri apkartina, jei ne gyvenimą, tai dieną. Tu jai nepatinki, nes primeni ją pačią, jaunystėje, kadaise ji turėjo į tave panašią draugę, kuri jai pašiko, jai nuobodu, tu dirbi geriau už ją, tu dirbi prasčiau už ją, jai nepatinka tavo sijono ilgis, ji pavydi tau plaukų, ji pavydi tau vyrų/moterų dėmesio, ji pavydi per se. Fair enough, kiekvienas turi savo nuomonę, bet bobos apie kurias kalbu, be svarios priežasties kartina gyvenimą, nekęsdamos savo būties, jos sąmoningai kenkia kitoms moterims, taip suardydamos grandinę.

Ir toliau aušinsim burnas apie nelygybę ir neadekvačias algas patyliukais su pincetais pešiodamos nuo gaktos plaukus, kad tik patenkintume vyrų fantazijas dulkinti jaunystę.

Vyrai, kaip vynas. Moterys, kaip gėlės.

Fuck that shit.

Siūlau nusimesti nuo pečių pelenės naštą ir pareikalauti, to, kas priklauso.

P.S. Ir pikta ji ne dėl  to, kad jos nieks nepadulkina, ji tiesiog nepakelia tos minties, kad pasaulyje dar yra tokių vištų, kurios neturi svarbesnių reikalų, kaip kemšant į save dienos pietus aptarinėti kitų žmonių gyvenimus.