Minčių karas

  • Pažiūrėk į mano šlaunis.
  • Nu, gerai.
  • Nepažiūrėjai, net, – sakau ir pakylu nuo čiužinio, – įdėmiai įsižiūrėk.
  • Mačiau tas šlaunis ne kartą ir iš visų pusių. Viskas joms – gerai.

Prisėdu ant fotelio. Sėdžiu susiraukusi, mąstau.

  • Ką galvoji?
  • Galvoju, kad man greit trisdešimt, o žiniasklaida vis dar randa būdų, kaip iškrušti man smegenis.
  • Manau reikia numesti svorio, – rimtai pareiškiu.
  • Kaip atrodysi? Jau dabar kaip kartis.
  • Nuotraukose mano šlaunys atrodo storos.
  • Gal ne tuo kampu fotkini? – bando paguosti.

Jis visada bando paguosti, anądien važiuodamas traukiniu aiškino, kad moters išvaizda nėra tokia jau svarbi, daug svarbiau asmenybė. Klausiausi žvelgdama pro langą, o mintyse sukosi visų neklusniai užkritusių plaukų, papustų lūpyčių, tarsi netyčia iš po aptemptų marškinėlių nedrąsiai kyšančių spenelių, išlenktų nugarų, apnuogintų užpakaliukų vaizdai. Vienas po kito, vienas po kito: su kamera koketuojančios, akis nuleidusios, koketiškai besišypsančios, gosliai pražiotomis lūpomis, skanaujančios arbūzus, besiilsinčios pataluose, pasislėpusios už dieninės užuolaidos, susirangiusios ant palangės, išlindusios į balkoną, besivartančios ant smėlio, lipančios iš jūros, besideginančios ant gulto ir etc.

  • Gaila, kad asmenybės negalima pamėgti per Instagram’ą, – sakau jam ir jis atsako tyla, turbūt ir jo mintyse su kamera koketuojančios apsinuoginusios ilgaplaukės deivės.

Tarsi apsėsta braukiu pirštu per išmaniojo ekraną, analizuodama menininius apipavidalinimus, istorijas, veidus, pozas, aprangą, nuodugniai apžiūriu odą, suskaičiuoju like’us, paskaitau komentarus. Padedu telefoną į šalį, pasėdžiu, tada vėl pasiimu. Peržiūriu visų pasektųjų pamėgtas nuotraukas: moterys susižavėjusios stiliumi ir mada, kai kurios gražiais žodžiais, kūdikiais ir šuniukais, vyrai – moterimis, retas, kuris automobiliais, mažuma – stiliumi.

Nusifotografuoju ir išsiunčiu žinutę, rašau:

  • Noriu išgirsti tavo nuomonę, galvoju panaudoti šią ir dar kelias panašias nuotraukas tinklaraštyje.

Jis tyli, jaučiu, kad rimtai apžiūrinėja mano poetiškai pateiktą krūtį, o tada atrašo:

  • Nuotrauka įdomi, meniška.

Atsidūstu. Meniška, poetiška, bet ne viliojanti, ne tokia, kad norėtųsi prieiti iš užpakalio ir įdurti.

Analizuoju toliau, svarstau, kaip joms taip gaunasi? Nejau realybėje jos tikrai taip atrodo? Išlipa nuogos iš gaivių, net čežančių patalų, įsmunka, tarsi gyvatės į kiek per didelius vyro marškinius, nulinguoja į balkoną, prisidega cigaretę, išpučia tirštą dūmą, o po jų kojomis Paryžius.

  • Kodėl žmonės nebendrauja gyvai? – aptarinėja Tinder’į Inga.
  • Nežinau, – gurkštelėjusi vyno atsakau, už nugaros ramiai teka Temzė, šiltas liepos vakaras, aplink nė vieno laisvo staliuko.
  • Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti realiame gyvenime: prieini, gerai apžiūri, sakai: ne, netinka. Tada eini prie kito, trečio, sakai: taip. Jis atsistoja, sako: labas. O tu taukšt: sėsk, apsigalvojau. Ir apskritai, ar jie išvis atsisuktų?
  • Bet tai ir yra esmė, ego lepinimas. Visi žino, kad realiame gyvenime taip nebūtų. Tai naujųjų technologijų pranašumas.
  • Bet ar žmonės neturėtų iš pradžių pabendrauti?
  • Statistiškai pirmą įspūdį susidarai per pirmąsias pažinties sekundes
  • Bet tada kalbiesi, stebi gestus, minties eigą, kalbėjimo manierą, – nenori sutikti.

Realybė kertasi su virtualia realybe, virtualioje realybėje mums visiems patinka pornografiniai filmai, apsinuoginusios pasyvios moterys, o susitikę kalbame apie iškreiptą dailiosios gražiosios silpnosios lyties įvaizdį spaudoje, dalinamės feministiniais pastebėjimais. Kas tai, nesąmoningas savęs apgaudinėjimas?

Seniau žiūrėjau tik į išvaizdžius vyrus. Visi jie buvo aukšti, plačių pečių, raumeningomis rankomis, valiūkiškai garbanotais šviesiais plaukais, melsvai žaliomis akimis. Kai eidavome gatve, negalėdavau nepastebėti pavydžių moterų žvilgsnių. Vyras tuo metu buvo – aksesuaras, puošni detalė, Manolo Blahnik bateliai, kuriuos avėdama jaučiausi, tarsi million dollar baby. Kai užverdavome duris nakčiai, man pasidarydavo nuobodu.

  • Verčiau, būčiau su vyru, kuris mane prajuokina, – kitą rytą pasakodavau bendradarbiui.
  • Net, jei jis būtų labai labai storas? – erzindavo, – Juoktumeisi, juoktumeisi ir uždustum, kai užliptų ant viršaus.

Paprašau jo, kad nusifilmuotume nuogi. Jis klausia:

  • O kam?
  • Noriu pamatyti save iš šono.
  • Galiu nufotografuoti, – ieško kompromiso.
  • Ne tas pats, nuotrauka statiška, galiu įtraukti pilvą, pasisukti taip, kad kojos atrodytų lieknesnės.
  • Jis tyli, svarsto, turbūt galvoja, kad būtų įdomu, kažkas naujo. O gal iš tiesų dvejoja ar pažiūrėjęs nenusiviltų savo paties pasirodymu?

Moterys itin kritiškai žvelgia į kūną, išanalizuoja kiekvieną detalę, tariasi žinančios kiek yra vertos ir nesiekia išvaizdesnių už save vyrų. Jei vyras viršija lūkesčius, moteris nemiega naktimis, kol galiausiai pati jį palieka neatlaikiusi spaudimo. Jos manymu pabusti šalia tokio vyro, reikia mažų mažiausiai penkiomis minutėmis anksčiau, kad spėtum pasidažyti.

Vyrai tokių problemų neturi, arba turi, bet kur kas rečiau. Jei moteris pradeda nuo apačios, vyrai visada – viršuje. Jei, kai kurios moterys tik teoriškai pasvarsto, kaip atrodytų šalia vieno ar kito vyro, vyrai išsyk griebiasi praktinių veiksmų. Ir dažniausiai – gauna ko nori. O moterys kuo toliau tuo labiau kūprinasi, su metais pradeda gėdytis, ne tik perbalusios odos, bet ir elastingumą prarandančių plaukų, kiekvieną asmeninę nuotrauką mintyse sugretindamos su supermodelių, modelių, tiesiog jų nuomone gražesnių už jas moterų kadrais.

  • Ir nesvarbu kiek metų, man visada iš paskos velkasi kokios nors ilgaplaukės šešėlis, – sakau jam ir pačiai savęs gaila.
  • Durna esi, – nebeguodžia, dar ir pravardžiuoja.
  • Dar ir durna, – valau pasprukusią ašarą, nes ir vėl PMS’as, o jis niekada nepasako, kad esu graži, sakė vieną kartą, kad jam labai patinku, tai buvo prieš metus ir jis buvo kiek apspangęs, – gerai, pamirškim mane, kai pasitempiu galiu būti visai simpatiška, pagalvok, kaip jaučiasi kitos, pagalvok apie sesę, apie motiną, suprantu, kad nematai, jų kaip moterų, tačiau galiu kirsti lažybų, kad kartais nevalingai išsprūsta komentaras, priverčiantis nugremžti glaistą nuo šokoladinių spurgų. Tai net ne kalba apie svorį, tai kalba apie natūralumą, apie plastines operacijas, apie jaunystės kultą, apie odos vėžį, apie pogimdyvinę depresiją, apie depresiją, apie alkoholizmą, apie nepasitikėjimą savimi, apie tai, kad vyrai turi mylėti moteris tokias, kokios jos yra ir nepamiršti kasdien to priminti, nes kiekviena iš mūsų stengiasi ir tos pastangos kainuoja, jei ne pinigus, tai laiką, kartais net sveikatą. Bent įsivaizduoji, kaip jaučiasi ką tik pagimdžiusi moteris?
  • Aš irgi ne, bet pasvarstyti galiu. Krūtys tįstelėjusios, pilvas nukaręs, svoris priaugęs nėštumo metu – nekrenta. O lauke vasara, visos liaunos gazelės laksto, plazda vos užpakalį dengiantys sijonai. O kažkada, tai buvo ji. Gal? O jos vyras, kol ji čiūčiuoja jų atseit meilės vaisų, net atvėpusiais žabtais palydi kiekvieną stangresnį užpakalį žvilgsniu.
  • Norėčiau bent kažkiek suprasti, kas dedasi tavo galvoje, – ramiai atsako.

Vyre grožis ir protas labai retai suderinami. Vyrai nemoka elgtis su grožiu, išsyk išpuiksta, tampa narcizai. O moterys dažniausiai ir gražios, ir protingos. Deja, dar dažniau nepasitikinčios savimi. Dėl to, jų veidus retai puošia šypsena, dėl to jos kartais atrodo išsiblaškiusios, nes visad žvalgosi per petį manydamos, kad susižavėjimo kupinos akys iš tiesų žvelgia į tą ilgaplaukės šešėlį sėdintį už nugaros.