Subobėjimas

  • Nesijauti, tarsi pamažu pradedi nebeatitikti laiko, tampi nebeaktualus ? – atsirėmusi į Foyles knygų lentyną susirūpinu.
  • Ką turi galvoje? – nesupranta nei apie ką, nei iš kur staiga tokie klausimai.
  • Chuliganišką žavesį, – nutęsiu, – it tai turėjai kažką nenusakomo, kažkokią energiją, kuri skyrė nuo kitų ir leido siekti nepasiekiamo, o dabar – jos netenki.
  • Prieš keletą dienų gavau daktaro laišką, kurį jis pradėjo žodžiais: Šiandien klinikoje susipažinau su šia malonia dama. Ir mane pakirto, dabar aš – maloni dama.
  • Na, tu ir esi maloni dama, – verbalizuoja neišsakytas baimes.

Skamba, kaip išsiskyrimas. Šįkart atsisveikinu su savimi: aš, kuri visu garsu klausosi Nirvana, paskutinius centus išleidžia bilietui į Barceloną, praleidžia naktį klube ir saulę pasitinka prie Viduržemio jūros, nemiega kelias paras ir trečios dienos rytą išeina į saulę klausydamasi The Doors, rankoje pustuštis butelis viskio, kuri nekuria serialo vertų kriminalų vos tik išgirdusi nelauktą skambutį į duris, kuriai kiekviena diena – jaudinantys atradimai, nes viduje gyvas vaikams būdingas godumas žinioms, kuri turi pakankamai užsidegimo, nes širdyje tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntųjų gegužė Paryžiuje.

Pastaruosius kelis metus tyliai kentėjau, vis dažniau pasiduodama racionalumui, mano buitis tapo sinonimas kompromisui, kol vieną dieną neapsikentusi pasakiau:

  • Gana, blet… kiek galima?! Jaučiuosi, kaip laukinė pelė pagauta ir įkalinta prišutusiame trilitriniame stiklainyje, kurio dugnas paminkštintas vata, bandau ištrūkti, bet išėjimas per aukštai. Nepasiduodu letenėlėmis siekiu viršau, jos slysta aprasojusiu stiklo paviršiumi. Vata permirkusi myžalu, tirpdo kelių dienų nelaisvės išmatas, nebėra, kur letenos padėti, šūdai kimba prie visų keturių… Kai nebandau ištrūkti, galvoju, kaip čia patekau? Kodėl vis dar stengiuosi pabėgti? Kodėl nepasiduodu, nors pastangos bevaisės? Nes žinau, kad gali būti kitaip? Bet ar kitaip, tikrai geriau? Kas dabar pasakys? Viduje – painiava. Ir toji neapčiuopiama nuojauta taršo, neduodama ramybės, prikelia iš miegų, kartais griebiasi taurės vyno, prisidega cigaretę ir tūno krėsle stikliniu žvilgsniu analizuodama panagių juodulius.

Gal, tai sovietmečio veliumas tęsiasi iš paskos, aš – sovietmečio nuotaka. Tai neatsiejama tapatybės dalis, kaip rakštis, kurią ištraukus lieka randas ir kaskart pažvelgus į jį kūlversčiais parsirita prisiminimai nakties, kai su būriu draugų šokinėjome per tvoras lėkdami pasižiūrėti į barzdotą cirko artistę. Rakšties jau seniai nebėra, bet prisiminimų neišimsi.

Lietuvos politikai, kaip motina bandanti iš vaiko (o ir savo) atminties ištrinti visus prisiminimus apie smurtaujantį alkoholiką tėvą: nebemini vardo, sunaikina nuotraukas, ar dar geriau, iškerpa jo figūrą. Tačiau būtis juntama, ryškūs veido bruožai – atsikartoja vaiko fizionomijoje, paveldėtas užsispyrimas trukdo motinai išsilaisvinti, trukdo mylėti, kartais žiūrėdama į savo vaiką, ji nekenčia savęs, jai nepagrįstai gėda, tarsi nebūtų pakankamai kovojusi, kad slapčia, apsvaiginta kerų, mėgavosi priespauda, galvojo, kad kitaip nebus, negali būti, pasidavė, susitaikė. O prabudusi laisvėje griebėsi senų triukų, toliau gyveno, tarsi ją kas skriaustų. Žmogiška, esame pasyviai agresyvi malonumą per (dažniausiai psichologinį) savęs (kartais ir kitų) žalojimą patirianti tauta.

O iš to ir tūkstančiai kitų dalykų, kuriuos darome net nesusimąstydami ir, kurie tampa neatsiejami nuo asmens. Ir ta priešprieša – tarp veiksmo, bei racionalaus suvokimo, kad taip neturėtų būti – mūsų akmuo. Lietuva – prisiminimų Grūto parkas.

Sigitas Parulskis pastebi, kad Sovietmetis, kur kas reikšmingesnė mūsų tapatybės dalis nei mistifikuotas legendomis apipintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periodas, šiaudas, kurio stveriamės pritrūkę pasitikėjimo savimi. Idealizuota praeitis, apie kurią pasakodami nežymiai išsitiesiame, o viduje pradingsta jaudulys, balso tonas tampa tvirtesnis ir mums atrodo, kad dar galime pavaryti.

Tačiau, kaip toji pelė prišiktame stiklainyje, palei kurio gaubtą sieną slystu ratu tiesdama išterliotas letenas į laisvę, nerandu vidinės ramybės. Ir kaip kantrus pelėsis ant drėgnų vonios plytelių komfortabiliai plečiuosi in my natural habitat.

Pasilaidojau dar nepradėjusi gyventi, pati dalyvavau ceremonijoje ir buvau ta, kuri užmetė ant karsto pirmą saują baimių. Jos virto piktžolėmis apraizgė vėstantį kūną nepalikdamos vilties. Gulėdama metaforiniame karste net nepajutau, kaip pasyvios tingulio samanos užklojo mintį apatija – tapau sovietine boba.

… kuri kalba apie ligas, laiką leidžia laukiamajame, vaistų pavadinimus ir vartojimo lapelius skaito, kaip Charles Baudelaire eiles. Jos galvoje košmarai, tuščios gatvės – jos paskutiniai žingsniai, didmiesčiai – išsitaškiusios žarnos, žmonės – priešai, geri žodžiai – aplinkkelis į paslaugas, nerimas – kasdienybė, kai viduje nejaučia išsigimusio jaudulio, ją apima panika, ji prisitaikė, jai atrodo, kad ir visi kiti – kankinasi tame pačiame pragare ir, kad kitaip nebebus…

Jos kūnas vejasi protą ir virsta ištežusia drebučius primenančia mase, jis – perpildyta šiukšliadėžė, kurioje rūkyta dešra ir rauginti kopūstai, nuorūkos, juoda kava, bei Holland & Barrett maisto papildai, jos oda – sausros iškankinta žemė, bedvasiai plaukai ištįsę į beformę kasą, geltoni kojų nagai – verpetas. Ilgos trikotažinės kelnės prisitvirtinusios prie nutukusio juosmens gumele ir riebalų dėme puošti marškiniai iš to pačio komplekto – jos seksualiausi naktiniai, o garderobas – groteskiškas darželio auklėtojos Galinos ir nepilnamečių pataisos namų auklėtinės – išsigimęs meilės vaisius. Nevalyti nuspardyti batai su nepataisomai nutrintu kulnu. Ji žiovauja neprisidengusi burnos, pastoviai kasosi ir liežuviu iš tarpdančių žvejoja vakarykštį tuną. Kelis karus per savaitę keliais ropoja grindimis su šluotele rankoje ir renka trupinius nuo kilimo, neužsuktas šampūno butelis – vidinis pasaulio karas, atominė bomba nusinešanti tūkstančių nervų ląstelių. Ir be abejo ji gamina, visada ką nors riebaus ir mėsiško su Knorr sultinio kubeliais, kartais geria vien sultinį.

Keldamasi ji stena, stena ir atsisėsdama, jei negali sėdėti, ji atsiremia, tačiau dažniausiai stengiasi prigulti. Ji kaip moteris užauginusi vaikus ir netekusi vyro, persekioja kitus nevykusiais patarimais ir perdėtu rūpesčiu. Ji ieško patogumo ir sterilios aplinkos. Baidosi pūvančių daržovių, vaisių ir žemės vabalų, bei jaučiasi nepatogiai tamsoje, nes tai primena apie laikinumą.

Ji – baisiausias savo pačios košmaras gyvenantis šešios pėdos praeityje. Ji įsitikinusi, kad tai tik periodas ir neužilgo ji sugrįš į dvidešimtuosius, kaip po svečias šalis keliaus laiku, žaismingai brauks ranka per nepažįstamojo plaukus, bučiuosis iki paryčių, mažiau šiks į batą ir bus atviresnė.

Lankys Anapilin išsikrausčiusius, suksis karuselėje, net sustingusi iš susižavėjimo stebės, kaip kambarį pripildo pro burgundiškos spalvos užuolaidas besiveržianti rytinė saulė.

Ji vis dar nesupranta apie ką yra gyvenimas ir bandydama neišsiskirti mokosi iš netinkamų pavyzdžių.