Apmąstymai

Ar nekeista, kad dalykai apie, kuriuos galvojame netikėtai atsiranda gyvenime ir nepelnytai užmiršti žmonės grįžta prisiminus jų vardus? Kiek galios slypi mintyje? Kaip ji paliečia kitų gyvenimus? Kokį vaidmenį juose atliekame mes?

Ir tie, kurie valdžioje, apie kurių slaptus pokalbius nieko nežinome? Ir žiniasklaida, kuri žongliruoja mūsų jausmais? Kaip jie keičia tai, kas esme? Visi norime valdžios, bet niekada nesusimąstome, kad aukštumoje tik tie, kurie aukoja save, dažniau kitus.

O tai, ką darome kitų labui, ar nėra dar vienas savanaudiškas gestas? Ar bent vienas veiksmas, kurį atliekame yra kilnus?

Kur telkiame dėmesį, taip į foną nustumdami svarbius dalykus? Kodėl vis rečiau randame laiko puodeliui kavos? Kodėl pamirštame artimųjų gimtadienius? Kodėl tik kartą per metus tikrai norime duoti? Kodėl nenustebiname be progos, parodydami, kad esame palaiminti turėdami vienas kitą savo gyvenime? Aren’t we all taking everything for granted? Ir net radę laiko pabūti kartu, mes esame nutolę, mintimis nuklydę į buitį, akies krašteliu stebėdami žybtelėjusį išmaniojo telefono ekraną. Mūsų nebėra, mes nebe čia. Gal niekada ir nebuvome? Tačiau iš kur ta tuštuma, tarsi būtume kažko netekę? Kažko artimo? Ir krūtinę spaudžia nerimas, žodžiai stringa gerklėje nes, regis, per vėlu prabilti. Gal ir nežinome, ką pasakyti? Vengiame nuskambėti naiviai, ar likti nesuprasti?