Gyvenimas kartu

Pirmą kartą apsigyvenau su vyru.

Prieš tai, teko pagyventi su bernais. Kai studijavau su vienu iš jų grūdausi ne tik tame pačiame kambaryje, bet ir toje pačioje lovoje. Vėliau, gavau an upgrade, erdvesnį kambarį ir viengulę, kuria nebereikėjo dalintis. Su Jonu sutarėme gerai: jauna ir laukinė badass ir stropus moksliukas. Matydavomės retai, o kai susitikdavome, nesusipykti padėdavo kelis metus ore tvyranti seksualinė energija (ilgiausias gyvenime foreplay ir prasčiausias seksas). Amsterdame gyvenau su keturiais italais, kurių skaičius išaugdavo savaitgaliais ir per valstybines šventes. Name, kuriame kartą sutalpinome virš aštuoniasdešimt žmonių – jų beveik nesutikdavau. Labiausiai poros santykius priminė gyvenimas su Kęstučiu, atsitiktinai suvesti likimo, (beveik) darniai pragyvenome pusantrų metų, kol pavergtas kitos moters, jis išsikraustė ne tik iš apartamentų, bet ir iš šalies. Prisimenu jį su platoniška meile, susitikus jis švelniai nubraukia nuo akių nepaklusnią sruogą.

Viena filosofijų teigia, kad žmogus egzistuoja tik santykyje su kitu. Daugelis save taip ir supranta, per kitą. Būna tokių charakterių, kurie negali pakęsti vienatvės. Santykiams pasibaigus, jie ir vėl neria stačia galva ir kaskart spėlioja, kodėl viskas ir vėl pakvipo krentančiais lapais ir pūvančiais obuoliais? Man niekada netrūko kito, to kito man – visada buvo ir (dažniausiai) yra – per daug.

Jei ne minėtieji fragmentai, veikiausiai būčiau atidėliojusi gyvenimą kartu. Tai – velniškai didelis sprendimas žmogui, kuris Brides žurnalą pasitiesia nebent po užpakaliu, kad parke sėdint ant žolės, neišsiteptų naujų Levis 501.

Sutarę, jog esame pasiruošę dalintis buitimi, atskirai gyvenome dar vienerius metus, per kuriuos Oskaro atsikraustymas virto savotišku projektu, net nesusimąsčiau: kas bus toliau? Negalvojau, kur statysime baldus ar kabinsime marškinius, kaip jo minimalizmas derės su mano shabby chic dekoru, kas gamins valgyti ir kas plaus indus? Ir kaip be gėdos, susivėlusi ir nesipraususi, kiaurą dieną vartysiuosi lovoje su pižama žiūrėdama devyniasdešimtųjų romantines komedijas?Plius, dar vienas tūkstantis neatsakytų klausimų. Velniškai daug streso, palyginus su santykiais dvidešimtaisiais gyvenimo metais, kai išsirinkti suknelę buvo vienintelis galvosūkis. Trečioji gyvenimo dešimtis buvo, tarsi ant rūgšties, viskas atrodė intensyviau: žvilgsnių slėpynės, neatsakyta žinutė, bereikšmių pokalbių interpretacijos, myli nemyli šarados, svaigus adrenalinas kept me going nuo vieno penktadienio iki kito… gyvenau savaitgalių medžioklių svaiguliu, tai buvo my high.

Laikui keliaujant į priekį prioritetai, tarsi išlaikytas butelis vyno, tapo vis labiau rafinuotais. Žvelgiu į charakterio retrospektyvą ir negaliu patikėti, kad taip elgiausi. Jaučiuosi nušvitusi, žinanti daugiau, išgyvenusi ir patyrusi, ir per tą patirtį įgavusi išminties raktą, kuris atveria duris į turtingesnį vidinį pasaulį. Norisi dalintis išmintimi, todėl, kai randu save paklydusią dvidešimtmečių vakarėlyje, nebemaišau gėrimų – atsinešu Dom Pérignon; nebetrinu kampų – susirandu centrinį tašką; nebedalinu savęs koketuodama, priešingai, svaiginuosi jaunyste, prisidegu cigaretę ir paskendusi mistiškame dūme klesčiu siurbdama pavydžius žvilgsnius, garbanoti plaukai virtę gyvatėmis…

Kartais, žiūriu į Oskarą ir verkiu, nes mane jaudina žmonių gerumas, nuoširdus nesavanaudiškas, kone pirmapradis. Jame likę to vaikams būdingo tyrumo.

  • Na, kas, ko verki? – pagauna skruostu riedančią ašarą.
  • Tu labai geras, – pasakau ir dar labiau apsimyžu.

Labiausiai santykiuose užknisa, kad dviese būnama itin trumpai. Pradžioje degiau noru susipažinti su Oskaro šeima, pristatymas reiškė patvirtinimą, tarsi įsiamžinimas Holivudo šlovės alėjoje. Tačiau ir vėl nepasvėriau tolimesnės įvykių raidos.

Bendraujančiai ir žmonių apsuptyje gerai besijaučiančiai personai, partnerio šeima – dar keli gimtadieniai ir plėšymasis per žiemos šventes. Vienai draugei yra tekę paminėti Kūčių vakarą Kaune, o Kalėdų vakarienę valgyti Čikagoje. Teoriškai faina: kelionės ir tai, kad kažkas laukia oro uoste, ar bent prie stalo; kad yra stalas ir vaišės ant jo: butelis vyno, šviežiai kepta duona, sūris ir rūkyta mėsa, kelios kekės vynuogių ir pan. Bet žmogui, kuris paliko savo šeimą už kelių tūkstančių kilometrų (ne per toli – kad galėtų lankyti, tačiau ne per arti – kad galėtų gyventi savo gyvenimą) šiltas sutikimas nepalengvina integracijos į kitą šeimą.

Kai esi vienas, net visuomenė linkusi turn the blind eye. Turi daugiau laisvės rinktis, gali pamiršti dalykus, gimtadienius ir šventes, nieks nesitiki pasveikinimų ar dovanų, lauktuvių iš svečių šalių. Gali būti mažumėlę išsiblaškęs, neorganizuotas ir neapsisprendęs, gali daugiau išgerti ir niekam neįdomu, kada grįši namo. O ir pats jautiesi galįs kalnus nuversti, sky is the limit, impossible is nothing ir panašios klišės. Todėl, kai pradedi gyventi poroje, jautiesi, tarsi James Bond filmų herojus užstrigęs kambaryje: girdi, kaip trankosi žemyn krisdamos geležinės langinės.

Ir žinoma, kad mes pykstamės, dažniausiai pykstu aš, nes visi namuose esantys daiktai mano galvoje yra sunumeruoti, suskirstyti į grupes ir turi dedikuotą vietą. Kai kurie daiktai, tarkim puodai, lėkštės, šaukštai ir šakutės priklauso naudojamųjų grupei, tačiau panaudoti pagal paskirtį turi, kuo greičiau grįžti į lentynas ir stalčius. Jei šaukštai atsiduria šakučių skyriuje – oras bus apsiniaukęs. Drabužiai sublokuoti atsižvelgiant į spalvas, papuošalai sudėlioti į dėžutes taip tvarkingai, kad net pati jų neliečiu. Kvepalų buteliukai pasitempę, tarsi sargybiniai stovi susilygiavę pagal dydį. Knygų išdėstymo tvarkos galėtų pasimokyti net bibliotekininkės. Šlapios paviršiams ir baldams valyti skirtos servetėlės yra mano comfort blanket: vos tik paimu vieną, likusios išskrieja, kaip iš mago švarko rankovės. Trupinius nuo kiliminės dangos renku pirštais.

Tai, jog abu žinome, kad kenčiu nuo lengvos formos OCD – negelbsti. Nes, kaskart racionalizuoti situacijos – neturiu kantrybės.

  • Išnešk šiukšles! – rėkiu iš kito kambario.
  • Paskui! – atsikalbinėja.
  • Nu, blet! Kas aš tau? Tarnaitė? Arba ruošiu vakarienę, arba tvarkausi!

O iš tiesų, tai tvarkausi, nes esu nepatenkinta ir nusivylusi, gal net pavargusi pati nuo savęs? Neretai jaučiu nerimą dėl dalykų, kurie nėra mano valioje ir daiktų dėliojimas į vietas suteikia momentinį sense of control. Neįgudusiai akiai gali pasirodyti, kad man malonu tvarkytis. Priešingai, jei turėčiau tikslą gyvenčiau apsišikusi nuo galvos iki kojų, kaip gerai įmitęs paršelis, net kriuksėdama voliočiausi kinyje, taškyčiausi besimurkdydama purve.

Paskambinu tetai, nes ji – perpratusi žmonių psichologiją. Atsiveriu, nors ir žinau, kad po penkių minučių viską išpliurps mamai, o vėliau ir kitiems, kas klausysis.

  • Visi vyrai vaikai, geru ir velnią gali prisivilioti, – susumuoja ji.

Vėliau, klausiu Oskaro, ar norėtų, kad labiau jį skatinčiau? Sako, kad jaustųsi motyvuotas, jei matytų mane siekiančią tikslų. Gražiai sugalvojo, – pamanau ir pabučiuoju į žandą.

Auklėju Oskarą, tarsi būčiau įsivaikinusi. Tikrieji tėvai džiaugiasi, kad po trisdešimt penkių metų, jiems pagaliau pavyko jo atsikratyti.

  • Retun Policy – mėnuo, atgal nepriimsim, – per šeimos pietus pareiškia tėvas.
  • O jis man visai tinka, pasilaikysiu, – sakau, tarsi Oskaras būtų prabangus rankinukas ar persagstomas Vivienne Westwood megztukas.

Iš tiesų, tai kartais net baisu, kaip galima prisirišti prie žmogaus, visiškai to neplanuojant, nesitikint ir nenorint. Oskaras – neatskiriama mano gyvenimo dalis, pripratau kalbėtis su juo apie viską, pavyzdžiui:

  • Pastebėjau, kad prašaunu su spontaniškais pirkiniais ir galiausiai – permoku. Skystas Urban Decay akių pieštukas ištepa visą voką, kitąsyk, kai kalbėsi su sese paklausk, kokios kompanijos eyeliner‘į naudoja ji.

Nustojau stebėtis motinomis, kurios tampa viena su naujagimiu ir daro viską kartu: sveria 5 kilogramus, džiaugiasi išdygus pirmajam dantukui, daro kakučių ir pan. Oskaras išrenka mano drabužius, tvarko mano biudžetą, žino, kur einu ir su kuo susitinku. Charakterio pusei, kuri dirba administracinį darbą ir klijuoja etiketes ant visų namuose esančių daiktų, patinka vadovautis santykių taisyklėmis ir atsižvelgti į kitą priimant net menkiausius sprendimus. Bet tik tol, kol nepradeda permušinėti rebel heart