O kas po to?

Mirtis – kaip būsena – neatrodė baisi, labiausiai ją gąsdino nežinomybę ir netvarka, kurios  nepagės sukontroliuoti.

Kas ras jos vėstantį kūną? Gal, tai bus netikėta baigtis? Gal, net komiška, apie kurią net po kelių dešimtmečių žmonės kalbės tvardydami juoką? Gal, neapdairi, dėl kurios bus tiek pat nepatogu, kiek būti užtiktam masturbuojantis neužsirakinus durų?

  • O! Kas atgynė anksčiau laiko? – klaus seniai iškeliavę pažįstami.
  • Ai, taip šiaip, nieko rimta/… – bandys nusukti kalbą.
  • Tai papasakok, mes čia visi turim laiko, – neatstos.
  • Paslydau ant karvės šūdo…
  • Pff… – nusivils mirę už tėvynę.

Kas liks po jos? Prisiminimai? Šlovė ir turtai? Neatsiimtos literatūrinės premijos? (Ne)išspausdintos knygos? Sudaužytos širdys? Vaikai ir proanūkiai? Tris dienas nemaitinta badu besikankinanti katė ir stirta neplautų indų, bei neatsakytas elektroninis laiškas?

Ar kas nors prisimins, kad per laidotuves ji pageidavo Jon Bon Jovi? Ar atsiras, kas uždės Livin’ On A Prayer? O gal, ji bus paskutinė persona paliksianti vieną labiausiai vykusių vakarėlių? …užsivers taurę raudono ir rūkydama išeis į tamsą niūniuodama Bed of Roses

  • Tūsinai nuo aštuoniasdešimt septintų iki du tūkstančiai septyniasdešimt devintų?! – klaus išsiskirstę prieš dvyliktą.

Neblogai, tikrai geriau nei prisikelti po trijų dienų ir suprasti, kad visą šį laiką išsekę giminės ir artimieji lydėjo raudom, kartkartėmis pasistiprindami kąsnio dydžio užkandėlėmis ir degtine kambarėlyje šalia šarvojimo salės.

  • Ko prašiau?
  • Neraudot.
  • Ką jūs padarėt?
  • Paraudojom mažumėlę.
  • Tris dienas.
  • Bet ne visą laiką.
  • Dabar visi prisimins, kaip nespalvotą nuotrauką, su juodu kaspinu dešiniame rėmelio kampe. Turėsiu vaidentis bent porą metų, kol visi pamirš šitą nesąmonę.
  • O suknelę ar gražią išrinkom?

O, jei nieks neraudos, jei nieks neateis? Jei tik įmes į duobę, gal paleis į upę, tikrai nebalzamuos? Gal, pavers pelenu ir atiduos vėjui?

O kas bus po to? Ar bus? Ar viskas išnyks, nes viskas, kas buvo prieš tai – tik kūrinys ribotos vaizduotės?

Ir, ar viskas prasidės iš naujo? Ar turėsime pasirinkimą grįžti? Pavidalu žmogaus, žvėries, augalo ar daikto?

Apdulkėjusios stalinės lempos ant vienišo pagyvenusio poeto stalo.

Ar galėsim vėl mylėti(s)?

Šį kartą be baimės, aistringai ir godžiai.

Taip pat, kaip gyventi.

… nes būsim išmokę, ką reiškia –

Pabaiga.