• Žinai, – pauzė, – nusibodo visas šitas karantinas…
  • Laukiau, kol prisipažinsi, mačiau, kad nerandi vietos.
  • Tikrai kantriai sėdėjau, pradžioje mėgavausi. Tačiau dabar – pro sukąstus dantis… – prisiglaudžiu, jau po dvylikos, o akys net nemirksi, apie miegą nėra kalbos, – tas pats per tą patį, kaip filmas Švilpiko diena, laikas susiliejęs. Dienai pasibaigus atrodo, kad dešimt valandų skutau morką. Pavargau egzistuoti pastovioje įtampoje: dezinfekuotis rankas, vaikščioti su kauke, baidytis žmonių. Nebegaliu apkęsti Zoom pasimatymų/…
  • …/ tai nebekreipk dėmesio, – pauzė, – ką dar pasakyti? Visi taip gyvena.

Visi taip gyvena, visi taip gyvena… Kažkodėl, kai visi visur važinėjo, mes į tuos visus – nežiūrėjome. O dabar turėtų palengvėti? – nieko nebesakau, apsimetu, kad viena koja sapnų karalystėje. Prie melo, po kelių minučių prisijungia ir visas kūnas.

Ryte, dar saulei nepatekėjus, mintys rėkia viena per kitą. Kaip LRT Radijas tiesiogiai, atrodo tik atsisveikinome su Lietuvos Respublikos himnu ir tiesiai į Mažąją Studiją. Dievo žodis.

Be penkiolikos šešios.

Šešios.

Po šešių dvidešimt prisijungia ir Sąžinė, sako, kad negalima šitaip gulėti ir nieko neveikti: arba miegi, arba pasiimi knygą ir eini į kitą kambarį. Gal parašyk? Gal parašyk knygą? Juozas Statkevičius neguli, Juozas Statkevičius sukūrė ne tik kolekciją, bei filmą jai pristatyti, bet ir kvepalus… taip, Juozas Statkevičius parašė knygą. Nes Juozas Statkevičius žino, kad nieko neveikia tik tinginiai arba žmonės, kurie galvoja, kad gyvens du šimtus metų. Tu tikrai negyvensi du šimtus metų, jei kas ir gyvens du šimtus metų, tai bus Juozas Statkevičius.

Keista, kad net Juozas Statkevičius interviu paminėjo pinigus. Per pastarąsias dienas nepažiūrėjau nė vienos lietuviškos laidos, kurioje nebuvo paminėti pinigai. Kodėl tėviškėje taip svarbu, kas ir kiek uždirba? Mane nuo vaikystės mokė, kad kalbėti apie pinigus – prastas tonas. Lietuvos žurnalistams, tai – ledus pralaužiantis klausimas, angliškojo small talk lietuviška versija.

Pusė septynių, pradedu suprasti, kad turėčiau nešvaistyti laiko klausantis LRT Veranda, LRT Stilius ir LNK Nuo… Iki… laidų, kuriose aštuoniasdešimt procentų turinio – žurnalas Žmonės. Reportažuose su žinomesnėmis moterimis išsiskiria trys temos: išvaizda, ar jos susitvarko, ir ar vyras padėjo išgarsėti. Ir visos nuoširdžiai atsakinėja. Tik ne Agnė Jagelavičiūtė. Agnė Jagelavičiūtė – karė.  Tauta teisia: vulgari. Tauta turėtų arba žiūrėti, arba nežiūrėti. Agnė Jagelavičiūtė neprivalo teisintis, tačiau…

Lietuvoje teisinasi net kiečiaus ir…

Seimo narys Petras Gražulis. Petras Gražulis, kurį nešinomis išnešė iš LGBTQIA+ eitynių. Petras Gražulis, kurio seimo viešbučio apartamentuose kabo dešimties litų kupiūros plakatas. Petras Gražulis, kuris galvoja, kad tautiečiai yra Peliukas Mikis, o jis gyvena Disneilende, nes tik Disneilende Andrius Tapinas galėtų atsirasti iš niekur ir taip pat pradingti. Petras Gražulis – seimo narys, tautos atstovas.

Nenuostabu, kad nebegaliu užmigti. Ir tai tik trys dienos besaikio lietuviškų gyvenimo būdo laidų žiūrėjimo.

Tėviškėje paskutinį syk lankiausi praėjusių metų rugpjūtį, natūralu, kad santykiai kiek atšalę, nesusiskambinsi per Zoom, nepaklausi, kaip Ji laikos. Nostalgija pati į paieškos laukelį veda raides L R T… ieškodama lietuviško žodžio, ryšio su seserimis ir broliais… Kaip jūs ten, tėvynainiai? Ar gyvi, ar sveiki? – rūpinuosi eiliuotos pasakos intonacija. O tėviškė prabyla dubliuota lietuvių kalba, verčia man Santa Barbarą.

Sako, kad nenuvažiuotų stogas privalu susikurti rutiną.

Perbėgu per dienos darbus ir regiu pakankamai solidų šabloną: išsimiegu, perskaitau The Times. Kol Oskaras ruošia pusryčius – lovoje mokinuosi prancūzų kalbą. Tada pusryčiaujame ir kalbamės, kol išgeriu kavą. Apie vienuoliktą pradedame dirbti. Jis iš svetainės, aš – iš lovos. Išsiridenu apie pietus, kad spėčiau apsirengti prieš darbo skambutį. Po skambučio apima kažkas panašaus į pergalės jausmą, tarsi būčiau atlikusi svarbų darbą, todėl einu į virtuvę apdovanojimo. Apdovanojimas skirtingose formose slepiasi arba šaldytuve, arba vienoje iš spintelių (tikrai ne vaisių dubenyje). Po pietų visada atsiranda, kam parašyti ar atrašyti, susikaupia namų ruošos darbai, tada sutemsta ir apie trečią valandą, dar net nepaklota lova, pradeda murmėti, kad baigėsi diena.

Ar tikrai visi taip gyvena?

Nes, jei tai tiesa…

Mums – šakės.

Jaučiu, kad pasiekėme naują emocinį etapą.

Susikoncentravę varėmės iki Naujųjų, kaip sportininkai olimpinėse žaidynėse. Kovoje dėl aukso… jau giedojome himną, jau girdėjome sirgalių šūksnius, jau spurdėjo širdis besileidžiant į Vilniaus oro uostą, jau atsakinėjome į žurnalistų klausimus, jau pasirašinėjome ant gerbėjų cenzūruotų kūno dalių… o tada ir vėl tik per klaidą netapom mes čempionais.*

Ar tapome? Kas kaip traktuoja pergalę…

Be abejonės, pagrindinis tikslas išlieka tas pats – išgyventi. Idealiu atveju – nesusirgti.

Pandemija – ne nacių koncentracijos stovykla, tačiau Viktor E. Frankl knyga Žmogus ieško prasmės dar neatrodė aktualesnė. Mūsų reakcijos ir poelgiai nėra įtakoti vien aplinkos, visada turime pasirinkimo laisvę.

Manau, kad būtent dėl laisvės apribojimo, jaučiuosi, kaip tingus graužikas uždarame rate (labiau nei kada nors prieš tai). Laisvės, kurią prieš pandemiją, laikiau savaime suprantamu dalyku. Mano klaida, kad žiūriu į tai, kas buvo, ne į dabartinę situaciją; kad neįsikirtau sąvokos – new normal.**

Skaičiau, kad yra septyni elgesio etapai padedantys susitaikyti su netektimi. Tiesa, kalbama apie artimojo netektį, tačiau vėlgi, kas pasakys, ką kam reiškia netektis?

Pirmasis etapas, tai šokas ir neigimas. Pirmasis visuotinis karantinas.

Skausmas ir kaltė. Užuojauta sergantiems, pirmojo visuotinio karantino metu atsiradusi vienybė, pagarba ir plojimai medikams.

Pyktis ir derybos. Protestai dėl kaukių.

Depresija. Sveiki atvykę!

Manau, kad mes kažkur čia, dar nelabai susitvarkę su pirmuoju etapu, dar nesusitaikę su skausmu, dar griaužiami iš vidaus, dar nelabai išlieję pykčio… mes čia, susimišę ir bejėgiai.

Išsigelbėjimas yra. Kiekvienam – kitoks. Žinau, nes vaikščiojant man į nugarą kvėpuoja bėgikai. Kartais noriu pastumti juos po pravažiuojančių dviratininkų ratais, kartais į kanalą, bet tada suprantu, kad jie, kaip ir aš – ieško išėjimo.

Pagal visus dėsnius po tamsos bus šviesiau.

Kreivė kils į viršų… kur mūsų lauks rekonstrukcija ir darbas, kol pagaliau susitaikysime ir žengsime į priekį su viltimi.

Taip rašo. Taip rašiau ir aš.

Prašokusi ankstesnius šešis etapus.

Sako žiema, geriausias laikas savirefleksijai.

* Marijonas Mikutavičius Trys milijonai

** liet. nauja norma