Nuoširdumas

Po pietų prisiruošiau išlipti iš lovos, o vėliau ir iš pižaminių kelnių. Sakiau prisiverčiau, nes viena mano pusė sakė: pochuj, čia Londonas, nieks nekreipė dėmesio prieš karantiną, dabar – ypač. O kita – kniso protą apie pagarbą sau ir kepyklos darbininkui.

Perbėgau per gatvę, palūkėjau, kol išėjo prieš mane duonos nusipirkti atėjęs kaimynas. Vienas iš, vienas į taisyklė. Buvo dienos, kai taip stovėdavome prie naktinio klubo durų… bet dabar (jei iš vis dar kada nors) ne apie tai.

  • Labas, – sakau naujam pardavėjui ir nesiruošiu mandagiai klausti, kaip jam sekasi.
  • Labas, – jo balso tonas šviesus, praktiškai spinduliuoja, – kaip gera tave matyti.

Kaip gera tave matyti… kaip gera tave matyti… nuaidi mintyse, sutrinku.

  • Aha, – kvailai lepteliu, – turi puskepalį baltos duonos?
  • Taip, štai – paduoda įvyniojęs į popierinį maišelį.
  • Nepamenu, kada paskutinįsyk man kas nors sake: kaip gera tave matyti.
  • Bet tikrai, man labai gera, – patvirtina nuoširdžiai, – dabar gi visi sėdime užsidarę tarp keturių sienų.
  • Tiesa, – nutęsiu priglausdama kreditinę prie skaitytuvo, – ačiū tau.

Padėkoju nuoširdžiai, išeidama jau praktiškai gailiuosi, kad nepaklausiau, kaip jis laikosi.