Born to serve

Tas jausmas, kai per ilgai užsisėdėjai izoliacijoje ir pirmąsyk išeini į viešumą, ne tik iki Sainsbury‘s Local. Beveik, kaip blogame sapne, kur stovi ant scenos pamiršęs tekstą.

Stoviu prie lauko staliukų ir nebežinau, ką daryti. Ar eiti į vidų, ar atsisėsti lauke, ar prie manęs prieis, ar turėjau užsisakyti staliuką, ar reikia nuskanuoti kodą NHS programėle?..

Kaitina saulė, pirmą kartą nuo praėjusių metų. Apsirengiau ne pagal progą: paltas, megztinis, džinsai, Dr Martens. Lauke kavą geriantys žmonės su trumpomis rankovėmis. Kas jiems pranešė, kad bus šilta?

  • Labas, – pagaunu pirmyn atgal lakstantį vaikiną, – man reikėjo užsisakyti staliuką ar galiu sėsti, kur noriu?
  • Tai, kad aš čia nedirbu, žinok.
  • Sorry, – nutęsiu ir gailiuosi išėjusi iš namų.

Situaciją išsprendžia iš už kampo pasirodžiusi draugė. Ji išeina dažniau ir žino, kaip elgtis.

  • Aš ką tik/…
  • …/girdėjau. Ko norėtum? – užsidėdama kauke paklausia ir įeina į kavinės vidų, nuseku iš paskos, – Užsakysiu, išsirink staliuką.

Išsirinkti staliuką B.C. – kaip pamyžus nuleisti vandenį – buvo mechaninis veiksmas. Tačiau dabar ir vėl sustoju, apžiūrinėju staliukus, tarsi pirkčiau nekilnojamą turtą: ten per mažai saulės, ten triukšmingi kaimynai…

  • Beje, jau gali atsisėsti, – šypteli, vaikinas, kurį prieš penkias minutes supainiojau su padavėju.
  • Any minute now, – raminu tarsi jį, tarsi save, – atleisk, kad apsipažinau.
  • Niekis, I get it all the time, I don‘t know why, I guess I was born to serve, – trukteli pečiais.

Pagaliau išsirenku staliuką, draugė atneša flat whites. Prisimenu seną Doug Stanhope pokštą, kad, jei nuo mažens mūsų neprogramuotų, kaip ir į ką reaguoti, mes būtume, kur kas laimingesni žmonės: “hey, cunt,” “no, I’m Rebeca, But I guess I have a face that looks like a lot of different people. What’s your name? Welcome to Salt Lake.”