Apie

Paris, Oct 2019

Kai nesapnuoju, dažniausiai esu užsisvajojusi, mintyse aš – septyniasdešimtuosiuose, Paryžiuje, šoku Jean-Michel Beigbeder vakarėlyje su smilkstančia cigarete rankoje klausydamasi Al Stewart Year of the Cat, vaikštau po nespalvotus Philippe Garrel filmus, mano viduje 1968-ųjų gegužė. Power to the people – mano gyvenimo kredo, o fuck this shit – sakau kaskart susidūrusi su neteisybe. Apytiksliai, kas dešimt metų išleidžiu po knygą, taip, tarsi atsisveikindama su praėjusiu gyvenimo etapu. Šiuo metu redaguoju trečią. Gyvenu Londone ir faktas, kad Paryžius – tik dvi su puse valandos kelio traukiniu, padeda man išgyventi. Širdyje esu dedikavusi vietą Amsterdamui, ten praleidau vienus nuotykingus metus, pusmetį Briuselyje vadinu savo Ashramu. Geriausiai jaučiuosi kelyje, arba paklydusi Vilniaus senamiestyje, Vėjuose, kur pasitinka draugai. Pasivažinėjimus, kartais dokumentuoju Dieve, saugok Karalienę straipsniuose. Jie tiesa, tokie pat idėjiniai, kaip ir metus trukęs projektas Charles met Hugo, kuriame pabandžiau pažvelgti į lietuvių rašytojus, bei kitus kuriančius žmones, kiek kitu kampu.

© Marija Djačenko, 2020